Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

„Stalino paveldėtojams“ – ligonio temperatūra pavojinga!

 
2017 07 05 13:00

Levados centras dar kartą trinktelėjo visuomenei „dulkių maišu“ – supažindino su savo naujausiu sociologiniu tyrimu „Iškiliausi visų laikų ir tautų žmonės“. Rezultatas visiškai logiškas: pirmauja Josifas Stalinas (38 proc.), antrąją vietą užima Vladimiras Putinas (34 proc.), ketvirtąją – Vladimiras Leninas (32 proc.), o į šią smogiamąją trijulę įsimaišęs ne be valdžios dalyvavimo nužudytas Aleksandras Puškinas (34 proc.). Surizikuosiu pateikti savo apmąstymus šia tema.

Atrodytų, viskas apie Staliną prieinama ir žinoma. Jo asmenybės kultas pasmerktas, ir net ne kartą. Pirmą sykį – per SSKP XX suvažiavimą Nikitos Chruščiovo. Antrą kartą – atšilimo laikotarpiu, kai ritosi kūrinių nuo Aleksandro Solženicyno „Vienos Ivano Denisovičiaus dienos“ iki Jevgenijos Ginzburgo „Stataus kelio“ ir Anatolijaus Rybakovo „Arbato vaikų“ banga. Galima prisiminti ir pateikti daug kitų literatūrinių, kinematografinių, net muzikinių nuosprendžių Stalino laikų „laimėjimams“. Esu tikras, kad su jais visi vienaip ar kitaip susipažinę.

Galvose viskas susimaišė. Niurnbergo procesas neįvyko. Taškai ant i nesudėti.

Kitą kartą tai vyko jau po dalinės sąstingio laikų reabilitacijos, kai į valstybinių švenčių kalendorių buvo įtraukta gegužės 9-oji (1965 m.) ir ekranuose pasirodė Jurijaus Ozerovo kino epopėja „Išlaisvinimas“ (1969 m.). Tautų tėvo vaidmenį sukūrė Bachuti Zakariadzė – jaunesnysis legendinio „Kareivio tėvo“ Sergo Zakariadzės brolis. Nuo 1953 iki 1969 metų Stalinas buvo dingęs iš filmų ekranų ir spektaklių, o jo vardas ištrintas iš visų dainų žodžių. Net SSRS himnas ilgiems metams virto giesme be žodžių. Nebuvo leidžiama giedoti: „Mus Stalinas liaudžiai tarnaut išaugino, Ir darbui, ir žygiams jis įkvėpė mus!“, ką jau kalbėti apie tokių dainų kaip „Artileristams Stalinas davė įsakymą“ iš Ivano Pyrjevo filmo „Šeštą valandą vakaro po karo“ arba „Kai mus į mūšį pasiųs draugas Stalinas“ iš filmo „Traktoristai“ žodžius. Pralinksminsiu jaunąją kartą. Buvo juokinga ir absurdiška žiūrėti, kaip finalinėje vestuvių scenoje žmonės džiaugsmingai ir energingai daužiasi bokalais bei stiklinėmis skambant pakeistiems žodžiams: „Kai ateis sunki karo valanda...“ Kaip sakoma, jokių komentarų. Dauguma tėvynainių tikriausiai nepastebėjo sovietinių žmonių džiaugsmo šiuo klausimu absurdiškumo.

Pergalės dieną (gegužės 9-ąją) Sevastopolyje, Kryme, ir Maskvos Raudonojoje aikštėje žmonės nešė ir laikė iškėlę Stalino portretus.AFP/Scanpix nuotraukos

Trečią ir patį stipriausią smūgį sugrąžintam Stalino vardui sudavė „glasnost“ (viešumas). Katynės, Levašovo, Butovo, Aleutų poligonai, miškeliai už žalių tvorų įgavo balsą – skambančių varpų, nelaimės ir prakeiksmo šauksmo. Visiems laikams priešais pastatą, tapusį savo ir kitų tautų neapykantos simboliu, vietoj geležinio balvono buvo pastatytas Solovkų akmuo... Atrodė, kelio atgal kelio nėra. Bet! Prisiminkite žodžius: „Mus Stalinas išaugino…“ Deja, jie pasirodė pranašiški, tačiau, tikiuosi, tik kol kas neišnaikinami iš visuomenės sąmonės.

Budeliai ir aukos susimaišė

Kodėl tai vyksta? Man regis, atsakymas paviršiuje – tame, kas dabar sudaro daugumą. Realybė tokia, kad dauguma tėvynainių greičiau yra palikuoniai represavusiųjų arba palaikiusiųjų tuos baisius procesus nei tų, kurie buvo represuoti. Nužudytųjų, pažemintųjų palikuonių daug kartų mažiau, jei apskritai yra. Tai pirmas svarus argumentas.

Antras – per ilgus represijų dešimtmečius susimaišė sąvokos „budelis“ ir „auka“. Daugelis budelių (visokie tuchačevskiai, jagodos, ježovai, berijos, abakumovai, bucharinai ir panašūs „herojai“) atsidūrė aukų sąrašuose drauge su Nikolajumi Gumiliovu, Osipu Mandelštamu, Nikolajumi Vavilovu ir milijonais kitų. Galvose viskas susimaišė. Niurnbergo procesas neįvyko. Taškai ant i nesudėti. Auka galima laikyti bet ką, o štai budelių šalyje visai mažai. Net tokie „herojai“ kaip molotovai, kaganovičiai į šiuos sąrašus nepakliūva, nors jų parašų ant iškalbingų nuosprendžių, atvėrusių „troikų“ mirties konvejerį, apstu. Pavyzdžiui, tomų, kuriuose nurodytos Katynės „didvyrių“ pavardės, Rusija taip ir neperdavė Lenkijai. Nevalia, nes gali nepelnytai nukentėti palikuoniai! Žinoma, vilas, butus, mašinas, baldelius, auksą, indus, meno kūrinius – viską teks sugrąžinti, kaip padarė Vokietija. Argi galima leisti, kad taip atsitiktų saviems, MŪSIŠKIAMS?! Štai jums dar vienas argumentas, paaiškinantis požiūrį mūsų šalyje.

Yra ir kitas aspektas, ne toks kruvinas, bet taip pat labai svarbus. Industrializacija ir karas, paskelbtas kaimui, daugelį iš mažų vietelių, kaimų, miestelių perkėlė į sostines. Žmonės ten įsikūrė, įleido šaknis, sukūrė naują gyvenimą. Ir šis jiems patiko. Dabar jie vadina save tikraisiais sostinių gyventojais ir grįžti prie gimtųjų šaknų nenori. Kas pastūmėjo šį persikraustymą? Taip, išmintinga Stalino ir partijos politika. Kam reikia dėkoti? Štai jums ir balsavimo rezultatas – 38 proc. dar mažai, kuklu, galėjo būti ir daugiau. Tuo metu, kai vieni – čečėnai, ingušai, kalmukai, Krymo totoriai, Pavolgio ir Rytų Prūsijos vokiečiai, Baltijos tautos bei daugelis kitų, taip pat „neteisingos“ socialinės kilmės arba savo konfesijai pernelyg ištikimi piliečiai – važiavo į mažai tinkamas gyventi tolimas neaprėpiamos šalies žemes, į jų vietas kraustėsi valdžiai ištikimi, jai vergauti išmokyti žmonės. Liaudis keitėsi, ir ilgiems laikams. „Mokytojas“ kūrė mokinius pagal savo pavyzdį. Mokymo procesas nenutrūkęs iki šiol... Taigi kol kas garantuota, kad ir po 10–20 metų procentai bus ne blogesni, o pavardės – tos pačios.

Karo isterija pakeitė istorinę tiesą

Ką galima padaryti? Pirmiausia – sudėlioti taškus ant i! Lenkijoje jau 1953-iaisiais buvo griaunami paminklai, Vengrijoje vienu iš 1956 metų simbolių tapo nuversta milžiniška tirono figūra. Tas pat vyko ir Prahoje, Vilniuje, Rygoje, Taline, kitose šalyse bei miestuose, kurie grįžo prie normalių vertybių. Dabar šis procesas tęsiasi Ukrainoje, Lenkijoje, kitose valstybėse, kuriose juodos toponimikos ir monumentalistikos žymės primena sovietinę prievartą. Kol mes su savo palikuoniais vaikščiosime gatvėmis, aikštėmis ir jose matysime šiuos pažįstamus ženklus, šalis bus pasmerkta. Savo istoriją reikia ne tik žinoti, bet ir suprasti, mokėti įvertinti ir atskirti grūdus nuo pelų. Kol to nebus, bergždžia tikėtis kitokių apklausų rezultatų. Būtina istorinė tiesa, o ne masinė karo isterijos apimtos visuomenės, mėginančios naujoms kartoms išugdyti tik „karo mėsos“ pasiaukojimą, psichozė.

Mūsų požiūris į istoriją vis labiau prieštarauja pasaulio požiūriui, o tai pavojinga, nes gali privesti prie dar didesnės priešpriešos, ne vien sankcijų. Metas liautis perrašyti istoriją pagal vado norus. Laikas susimąstyti. Levados centras parodė ligonio temperatūrą – ji pavojinga! Reikia skubiai imtis gydymo. Kitaip ligonis gali ne tik mirti, bet ir paskleisti epidemiją.

P. S. Seniai, jau daugiau kaip prieš 10 metų, kuriant filmą (deja, daugelio valandų medžiaga vis dar taip ir nesumontuota) su garsiuoju Ramazu Šchikvadze – vieninteliu, kiek žinau, aktoriumi, kuriam teko scenoje ir ekrane įkūnyti tiek Hitlerį, tiek Staliną, – kalbėjome, kuo panašūs ir nepanašūs „minčių bei epochų valdovai“. Prisiminėme, kaip Gruzijos jaunimas Tbilisyje puolė ginti vado garbę ir atminimą (1956 metų kovą), bet buvo sutiktas sovietinio režimo kulkų. Laisvoje Gruzijoje, „herojaus“ tėvynėje Goryje, Michailo Saakašvilio laikais buvo išmontuotas paskutinis didelis vadinamojo tautų tėvo paminklas – žmonės jo nėjo ginti, suprato ir įsisąmonino savo istoriją...

Grigorijus AMNUELIS yra Rusijos istorikas, dokumentinių filmų kūrėjas, teatro režisierius, parašęs kelias knygas. Aktyviai reiškiasi Latvijoje, apdovanotas už paramą jos nepriklausomybei.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"