TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

„Svajoju Europą, kuri rūpinasi vaiku“

2016 08 24 6:00

Tai popiežiaus Pranciškaus svajonė, kuria jis pasidalijo priimdamas Karolio Didžiojo premiją.

Ir tai ne vienintelė popiežiaus svajonė. Dar jis svajoja apie tokią Europą, kuri „girdi ir brangina sergančius ir senus žmones“, kurioje „būti migrantu ne nusikaltimas“, apie Europą, kuri gina visų teises, „neužmiršdama ir visiems skirtų pareigų“.

Svajonės gražios. Turėtume būti labai nusivylę tąja Europa, kurią sukūrėme, jei sakytume, kad tos svajonės pernelyg rožinės, neįgyvendinamos. Bet atsiras ir skeptikų, nes šiandien pernelyg dažnai susiduriame su tokiais europiečiais, kurie apie pareigas nenori nei girdėti, nei kalbėti. Jiems pateikite tik teises, ir ne bet kaip, o ant paauksuoto padėklo. Bet ar gali būti kitaip, jei liberaliosios Europos strategai ne vieną dešimtmetį iš visų tribūnų šaukia tik apie teises, o apie pareigas prisimena nebent „marginalai“ – dvasininkai, patriotai ar vienas kitas inteligencijos nepraradęs intelektualas?!

Dėlioti, kuri iš popiežiaus svajonių verta kuo greitesnio iš(si)pildymo, būtų nelengvas darbas. Ko gera, kiekviena valstybė dėliotų savuosius, nacionaliniais vadinamus prioritetus.

O ką į pirmą vietą keltume mes, lietuviai? Gal vaikus? Juk būtent jie šiandien tapo didžiausiu mūsų tautos deficitu, o ir tie, kuriuos dar išsaugojome, netampa tėvų ir visuomenės džiaugsmu. Žinoma, esama išimčių, kol Lietuvoje tebepluša viena kita vaikams atsidavusi šeima.

Abiem rankom pasirašau po Sauliaus Spurgos teiginiu, jog valstybėje, kad ji būtų patraukli ir kad iš jos neemigruotų šeimos su vaikais, turi gerai veikti trys sistemos: švietimas, sveikatos ir socialinė apsauga. Bet kas iš tos teisybės, jei į ją neįsiklauso nė viena valdžioje buvusi ir esanti partija?

Neseniai išklausiau žurnalo „Reitingai“ redaktoriaus suvestinę apie praėjusių mokslo metų moksleivių laimėjimus. Vaizdelis itin nykus. Lyg ir europėjama, mat vis daugiau mokyklas baigusių abiturientų išvažiuoja mokytis ar dirbti „į Europą“, tačiau raštingumo, žinių lygis smunka kaip smukęs, nors nesiliauja (o gal kaip tik dėl to?) švietimo reforma ir vis aštrėja visuomenės kritika „švietimiečiams“.

Išsamią, kritišką Lietuvos švietimo apžvalgą pateikė profesorė Vilija Targamadzė. Jos nuomone, svarbiausia mūsų švietimo sistemos nuosmukio priežastis ta, kad buvo sugriautas (pamestas?) ugdymo pamatas – vertybinis pamatas, aiškiai apibrėžtas Tautinės mokyklos koncepcijoje. Tačiau nuo tos koncepcijos mokykla buvo nedovanotinai nugręžta (buvau berašanti, kad mokykla „nusigręžė“, bet pagalvojau ir pati save suredagavau kitaip). O juk į nepriklausomą Lietuvą žengėme su aiškia tautinės mokyklos vizija. Kur ji dingo? Neįtilpo į europietiškos visuomenės ugdymo koncepciją?

Lietuvos švietimas rūpi ir Jonui Ohmanui, kuris mato problemą, kad į švietimą žiūrima formaliai, todėl siūlo švietimą labiau vertinti „visuomeniniame kontekste, mąstyti apie tai, kokius savo bendrapiliečius norime matyti“.

O nuo ko priklauso tas visuomeninis kontekstas, į kurį turėtų įsitraukti jaunoji, mokslus baigianti karta? Kaip visada: muziką (kontekstą) užsako tas, kas moka pinigus. Šiuo atveju moka Vyriausybė su Švietimo ir mokslo ministerija, kuriai dažniausiai vadovauja partinių susitarimų „nuobrukos“. Ir ką turime? Turime porą vadinamųjų tradicinių partijų, kurios kratosi Švietimo ir mokslo bei Kultūros ministerijų kaip velnias švęsto vandens, o patekusios į valdžią tas ministerijas atiduoda tokioms partijoms, kurios į visas problemas žvelgia tik finansiniu aspektu, arba tokioms, kurios piktnaudžiauja populizmu. Ir vienu, ir kitu atveju rezultatas tas pats: palaida bala ir visuotinė nekompetencija.

O kur reikalai gali pakrypti po rinkimų? Regis, vėl į tą pačią balą. Sudarinėdama šešėlinį ministrų kabinetą, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai vis neapsisprendžia būtent dėl kandidatų į švietimo ir mokslo bei kultūros ministrus. Matyt, tikisi išvengti galimo vadovavimo šioms ministerijoms.

Ne kažin kokius šviesos bei kultūros ąžuolus renkasi ir socialdemokratai, jau nekalbant apie liberalus ar „darbiečius“. Tačiau atsirado kita politinė jėga, kuri sėkmės rinkimuose atveju Švietimo ir mokslo bei Kultūros ministerijas laikytų prioritetinėmis ir geidžiamiausiomis. Jei net tai tėra rinkėjų balsų viliotinis, ačiū bent už tai, kad nors kažkas girdi, apie ką svajoja nykstanti tauta... Kartu su popiežiumi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"