Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

„Valstiečių“ gynėjai ir kritikai

 
2016 11 25 6:00

Dėl „valstiečių“ suremtos ietys, veikiau ietys ir šakės. Ietininkai – įnirtingų kritikų grupė. Jei kritikuoti, tai iki pažaliavimo, kad maža nepasirodytų. Antroji grupė šaukia, jog negalima kritikuoti, nepaisydama to, kad konstruktyvi (sic!) kritika yra svarbus sveikos, mąstančios visuomenės elementas. O šiandienos situacija rodo, kad politinės patirties ir žinių stoka Seime reikalauja ypatingo susitelkimo. 

Tačiau toks abipusis kategoriškumas, negebėjimas klausyti ir įsiklausyti žlugdo viešą diskusiją. Toks aklumas neleidžia matyti nors kiek realesnio vaizdo. Ir priklausantys vienai ar kitai grupei vieni kitiems ploja net krykštaudami ir dažnai nesuvokia, kad jei visi tavo feisbuko draugai čiauškia tą patį, nereiškia, jog tai yra tiesa. Tai veikiau patogi „tiesa“. Todėl pabandykime kiek pažvelgti ir į vienus, ir į kitus.

Vieni kala prie kryžiaus naują valdžią ir tiesiog kuria šou, visai nesigilindami į kai kurių teiginių atsiradimo priežastis. Žinoma, galima lyginti Rusijos Dūmos buvusio pirmininko ir naujojo Seimo pirmininko kalbas apie efektyvų darbą Seimo posėdžių metu. Bet vis dėlto tie, kam teko skaityti stenogramas ar stebėti minėtą Seimo posėdį, puikiai suprato, apie ką kalba Viktoras Pranckietis. Ar tikrai racionalu valandas leisti Seimo salėje sakant arba klausantis kalbų ir jų banaliausių įžangų, galiausiai net nesuformuluojant normalaus klausimo?

Klausantis ir Seimo senbuvių neretai tenka pripažinti, kad Seime praleistas laikas savaime nesukuria politiko profesionalo. V. Pranckietis tikrai nesakė, kad reikia uždrausti diskusijas. Beje, ir daugiau Seimo naujokų (net tie, kurie kritikų nėra stipriai talžomi) prabyla apie laiko švaistymą bei tuščią kalbėjimą. Jei parlamentarai (ir ne tik jie) kartais pažiūrėtų įrašus, jie suprastų, kaip naivu tikėtis, kad esant tokiam kalbų turiniui galima pagerinti Seimo įvaizdį. Tačiau interpretuoti ir ieškoti paralelių labai greitai skubama.

Visi sužinojo ir apie itin rimtą „problemą“ – Seimo pastato klaidumą. Reikėtų paieškoti, kuri žiniasklaidos priemonė nekalbėjo apie V. Pranckiečio klaidžiojimus. Taip, gi čia yra esmių esmė?! Kaip ir labai svarbu žinoti, kaip savo garderobą keis Seimo pirmininko žmona.

Bet ar reikia tylėti tą 100 dienų? Nereikia, tai kitas kraštutinumas. Reikia vertinti jau matomus žingsnius ir girdimas kalbas. Ir matome, kad kalbėdami apie profesionalų Vyriausybę „valstiečiai“ pamiršo, kad ir Seime reikia profesionalumo. Štai nerado Biudžeto ir finansų komitetui pirmininko, tad Stasiui Jakeliūnui teko pamiršti svajas apie finansų ministro portfelį. Tiesa, toks sprendimas priimtas veikiausiai ir dėl kitų veiksnių, kurie nutylimi. Tačiau faktas, kad trūks žmonių, kurie galėtų efektyviai vykdyti taip akcentuojamą parlamentinę kontrolę. Tam irgi reikia profesionalų.

O ką girdėjome apie Seimo pirmininko kandidatūrą? Tai, kad geras žmogus. Bet turbūt akivaizdu, kad tas „geras žmogus“ dar ilgai be pagalbos negalės vadovauti Seimo posėdžiams. Ir kodėl apie tai nekalbama? Kodėl nekeliamas klausimas, kad sprendimus priimantis Ramūnas Karbauskis išmetė visiškai nepatyrusį V. Pranckietį ant ešafoto, nors puikiai žinojo, kas bus. Taigi kas čia kaltas? Kaip visada, žurnalistai ir politologai?

Kaip Kalėdų dovanos laukiame ir taip slepiamo ministrų kabineto, nors sakoma, kad jis jau yra. Kažkas išplepa, kad švietimo ministre bus „ji“, kažkas praneša apie kitą finansų ministrą, o ar jis bus profesionalas, kas ten žino. Tačiau niekas nieko neaiškina. Ką tai primena? Tokių nieko neaiškinančiųjų ir viską žinančiųjų buvo ne vienoje Seimo valdančiojoje koalicijoje. O dar tas kelių ministerijų „atidavimas“ prezidentūrai – argi prezidentė dalyvavo rinkimuose? O juk ministrų kandidatūros su prezidentūra derinamos, o ne jai „atiduodamos“...

Norisi atkreipti dėmesį į vieną svarbų aspektą, suformavusį nepasitikėjimą ir nusivylimą politikais bei politika. Tai, kad nėra nuolatinio dialogo su rinkėjais – rinkėjai turi girdėti, kas daroma, kodėl būtent taip daroma ir kokių rezultatų tikimasi. Politikai turi kalbėti ne politologams, apžvalgininkams, žurnalistams, o rinkėjams. Galbūt „valstiečiai“ šią pamoką dar išmoks. Kol kas galime vertinti tik pirmuosius nerimą keliančius žingsnius ir kalbas, nes lyderių kalbėjimas kol kas labiau įtikina tuos, kurie mato nimbus virš R. Karbauskio ir Sauliaus Skvernelio galvų. Tačiau jie turi visas galimybes įrodyti, kad visi kritikuojantieji jų neįgalumą valdyti tiesiog klysta. Tačiau tai nereiškia, kad dabar visi turi duoti tylėjimo įžadus (net jei naujoji Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė grasintų Dievo bausmėmis).

Taigi negalime nematyti to, jog buvę valdantieji padarė viską, kad turėtume tai, ką dabar turime. Vis dėlto negalime ignoruoti ir fakto, kad tai, ką turime, šiuo metu kelia daugiau nerimo nei vilties. Tačiau kraštutinumai neveda į dialogą ir naikina tikrą kritinį mąstymą.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"