Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

„Volynė“ – kinematografininkų atgaila?

 
2017 06 07 16:00

Lenkiško „Vyslos“ filmo „Volynė“, kurį 2016 metais sukūrė režisierius Wojciechas Smarzowskis, demonstracija per kasmetinį festivalį Rusijoje – įvykis neeilinis net kultūriniais ir informaciniais renginiais prisodrintai Maskvai. Būtent dėl to nedidelė „Kurosavos“ salė kino teatre „Penkios žvaigždės Paveleckajos gatvėje“, buvo ne tik perpildyta, bet ir šturmuojama. Galiausiai vis tiek salėje sutilpo ne visi norintieji savo akimis pamatyti filmą ekrane, o ne internete.

Nesiimu tvirtinti, ar visi norėjusieji ir laimingieji žinojo tragišką 1939–1945 metų Volynės istoriją. Manau, gal tik bendrais bruožais, bet ne tikrovę, kurią skrupulingai, bemaž su dokumentiniu žiaurumu, ekrane atkūrė režisierius. Taip, šio karo istorijoje, galbūt ypač rusams, dar yra labai daug baltų ir juodų dėmių, mažai žinomų arba visai nežinomų vietų. Kodėl? Tai atskira kalba.

Nežinojimas, tikrų faktų neturėjimas geriausiai padeda falsifikuoti istoriją ir manipuliuoti visuomenės nuomone.

Kalba apie valstybės ideologiją. Apie valstybės norą valdyti gyventojus.

Nežinojimas, tikrų faktų neturėjimas geriausiai padeda falsifikuoti istoriją ir manipuliuoti visuomenės nuomone. Kinas tam gali padėti, bet gali būti ir neįveikiama jėga, jei tik filmas nebus padėtas „ant lentynos“ (uždraustas) – jėga, išsklaidančia propagandinę miglą.

Lenkams labiau pasisekė. Nors sovietų laikais prisiminti Varšuvos sukilimą, „Armiją Krajovą“ buvo mažų mažiausiai nepageidaujama, o daugeliui ir pavojinga. Andrzejus Wajda filme „Katynė“ smulkiai vaizduoja šį tragišką šalies istorijos puslapį.

Lenkų kinas buvo pakankamai drąsus ir pasakojo tiesą apie siaubingą karą. Visą, nepatrauklią, kupiną siaubo, kraujo, ašarų ir nusikaltimų. Sąrašas ilgas ir įvairus.

Aš pateiksiu savąjį, bet, manau, istorijos ir Antrojo pasaulinio karo tragedijos supratimui – būtiną. Andrzejaus Munkos „Eroica“ (1958 m.) ir „Keleivė“ („Pasażerka“, 1963 m.), А. Wajdos „Karta“ („Pokolenie“, 1954 m.), „Kanalas (1957 m.), „Pelenai ir deimantas“ („Popiół i diament“, 1958 m.), „Peizažas po mūšio“ („Krajobraz po bitwie“, 1970 m.), „Katynė“ („Katyń“, 2007 m.). Žinoma, ir kiti iškilūs Lenkijos kino meistrai tiesiogiai arba paslėptai visą laiką mėgino suprasti, kas atvedė prie valstybės ir joje gyvenusių tautų tragedijos. Lenkijoje apie karą buvo sprendžiama ne tik pagal „Keturis tankistus ir šunį“ bei „Statymą, didesnį už gyvenimą“ – mylimiausius sovietinių žmonių televizijos serialus.

Tačiau žmonių, kuriems istorija lėmė gyventi pasienio teritorijose tarp Austrijos ir Vengrijos bei Rusijos imperijų, t.y. šiuolaikinių, atsiradusių, po Pirmojo pasaulinio karo nepriklausomybę susigrąžinusių Lenkijos, Rumunijos ir Vengrijos, o po 1991 metų Ukrainos, Moldovos, Baltarusijos teritorijoje, tragedija taip ir liko mažai pažintu puslapiu. Prisiliesti prie šios milžiniškos tragedijos buvo sudėtinga. Deja, karas natūraliu, žiauriu būdu paaštrino visus tarpnacionalinius, tarpkonfesinius, iki tam tikro laiko buitiniame lygmenyje slypėjusius šias žemes apgyvendinusių tautų prieštaravimus.

Taip, mes žinome, kad tose žemėse gyvenę žydai patyrė visus holokausto siaubus. Tarp ten gyvenusiųjų – pats didžiausias procentas neišgyvenusiųjų. Bet apie beveik totalias skerdynes tarp kitų didelių ir mažų tautų, gyvenusių gražiausiose Vidurio Europos vietose, komunistinės valdžios valia buvo priimta tylėti, neišnešti į viešąją „broliškų komunistinių tautų“ erdvę istorinės atminties. Ar tai padėjo? Esant SSRS prievartiniam diktatui iki tam tikro laiko – taip, bet tik oficialiame lygmenyje. Gilumoje, užkulisiuose prieštaravimai gyvavo. Pakanka prisiminti, kad NKVD, SMERŠo, Raudonosios armijos su OUN-UPA kovos tęsėsi iki šeštojo dešimtmečio vidurio!

Šios karo tąsos aukomis iš visų pusių tapo dešimtys tūkstančių žmonių. Tas karas buvo toks žiaurus, kad susitaikyti, kaip tai padarė Prancūzija ir Vokietija susitikus kancleriui Konradui Adenaueriui ir prezidentuoi Charles'iui de Gaulle'iui septintojo dešimtmečio pradžioje, kaip tai padarė Lenkijos ir Vokietijos vyskupai (1965 metų lapkričio 18 dieną Lenkijos vyskupai pasirašė vokiečių vyskupams adresuotą laišką su žodžiais: „Atleidžiame ir prašome atleidimo“) iki pat dabar nepavyksta. Atminties, neišsakytų dalykų skausmas gimdo nesusitaikymą. Neleidžia atlikti atgailos ir pripažinti karo pasėto sielvarto.

2013 metais tuometis Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis (dešinėje) paminėjo Volynės žudynių 70 metų sukaktį prie apgriuvusios bažnyčios Kisieline, Vakarų Ukrainoje - tai viena vietų, kurioje buvo žudomi lenkai.Reuters/Scanpix nuotrauka

„Volynė“ apšvietė, atidengė „minas“, mums atitekusias iš praeities. Logiška, kad tai įvyko dabar. Po Euromaidano Ukraina joje gyvenančių tautų valia stojo į realios nepriklausomybės ir demokratijos kelią. Natūralu, kad Lenkijai, didžiausiai vakarinei jos kaimynei, šaliai, kurios istorija glaudžiai persipynusi su Ukrainos istorija, tai taip pat ypač svarbi istorinė akimirka. Atsirado galimybė tapti iš tiesų geromis, o ne prieštaravimų draskomomis nesutaikomomis ankšto komunalino buto kaimynėmis.

Dėl to reikia kai ką atlikti. Žinoma, filmas nelygintinas su Bažnyčios tėvų ir prezidentų susitaikymo poelgiais, bet jis galbūt žengė pirmą žingsnį šiame kelyje. Daliai Ukrainos, rašančiai, atkuriančiai savo istorinę atmintį, tai priimti kol kas labai sunku.

Deja, herojai Ukrainoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, skirtingai nuo mitologijos, atlieka ne tik žygdarbius, bet ir nusikaltimus, ypač kai jų poelgiai išpuola karo metais ir į juos žvelgiama iš visų pusių. Surizikuosiu duoti patarimą – didvyrė yra tauta! Vadai, kad ir skirtingi, nusipelno tik savo vietos istorijoje. Neverta visur vienus garbinimo vardus pakeisti kitais. Vis tiek su laiku teks suprasti, kad paminklai kultūros, mokslo, sporto veikėjams geresni, ilgaamžiškesni nei politikams. Pirmieji amžini, antrieji – tos akimirkos.

Natūralizmas ir žiaurumai filme siaubingi. Autoriai apie tai įspėja žiūrovus. Matyti tai sunku, bet reikia, kaip ir matyti Aušvicą-Birkenau! Taip, tai meninis kūrinys. Metaforiškas. Mergina-moteris, perpildyta meilės su karo apdegintu kūdikiu ant rankų it Madona pereina visus šiuos XX amžiaus pragaro ratus. Ji stebuklingai aplenkia nesibaigiančias neapykantos, nemeilės pinkles savo kelyje. Viską matydama plačiai atmerktomis akimis, kaip ir režisieriaus Elemo Klimovo filmo „Eik ir žiūrėk“ (1985 m.) herojai – akimis, kurių neįmanoma užmerkti arba nusukti į šalį. Akimis, kurios tampa suaugusios nuo pirmo iki paskutinio kadro, prisipildydamos žinojimo, kas yra gyvenimas, išmintimi.

Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) karių uniformomis apsirengę aktyvistai 2010 metų spalio 10 dieną žygiuoja Lvovo gatvėmis, paminėdami 68-ąsias UPA įsteigimo 1943 metais metines. UPA buvo ukrainiečių partizanų grupė, karinis Ukrainos nacionalistų organizacijos (OUN), sukurtos Volynėje, sparnas.AFP/Scanpix nuotrauka

Šventasis Jonas Paulius II popiežiaus soste visu savo gyvenimu ir tarnyste ragino mus atgailauti. Atgailavo ir sinagogoje, ir mečetėje, ir prieš stačiatikius, ir už inkvizicijos nusikaltimus. Daugelis piktinosi, nesuprato, kodėl jis tai daro. O jis darė, kaip ir kasdien kad meldėsi bei atgailavo už mus visus. Jokiu būdu nelyginu, bet ir lenkų, ir ukrainiečių, ir rusų bei kiti kinematografininkai, dalyvavę kuriant šį filmą, man atrodo, padarė atgailą. Gal verta ir mums visiems?

* Grigorijus AMNUELIS yra Rusijos istorikas, dokumentinių filmų kūrėjas, teatro režisierius, parašęs kelias knygas, aktyviai reiškiasi Latvijoje, apdovanotas už paramą jos nepriklausomybei.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"