TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

140 metų be Valančiaus

2015 09 23 6:00

Šiemet sukako 140 metų, kai Viešpats pasišaukė didžiojo žemaičių Piemens, Žemaičių vyskupystės vadovo ir valdovo Motiejaus Valančiaus sielą... Taip pat sukako 165 metai, kai imperijos sostinėje Sankt Peterburge Motiejus Valančius buvo konsekruotas Žemaičių vyskupystės vyskupu. Jubiliejai paprastai skatina ne tik švęsti, bet ir apmąstyti praeities įvykius, ieškant sąsajų su dabartimi.

Kokią Lietuvą - Žemaičių vyskupystei priklausė ne tik tradiciškai suvokiama žemaitiškai kalbančiųjų žemė – išeidamas paliko didžiausias iš žemaičių? Vyskupo pastangomis Žemaičių vyskupystės valstiečiai:

– buvo išblaivinti;

– išmoko skaityti ir, pasak poeto Kazio Binkio, skaityti nebeužmiršo;

– skaitydami išmoko dorai gyventi, lietuviškai mąstyti;

– atsispyrė lenkinimui ir rusinimui;

– išmoko organizuotai veikti ir priešintis, gindami savo idealus: lietuvišką spaudą, lietuvišką raidyną, blaivybę, katalikų tikėjimą (visi esame girdėję apie Kražių skerdynes, bet nedaugelis žino, jog pirmasis žemaičių pasipriešinimas ginant savo Bažnyčią nuo rusinimo ir stačiatikinimo įvyko Tytuvėnuose 1864 metais, vyskupui M. Valančiui patarus ir paskatinus);

– tapo tauta, kuri galiausiai susivokė, jog jai reikalinga sava, lietuviška, o ne lenkiška ar rusiška valstybė.

Jei nebūtų buvę M. Valančiaus, nežinia, kiek dar ta žemaitiškoji, lietuviškoji gentis, valstiečiai būtų plūduriavę tarp šlėktiškos lenkiškos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nostalgijos ir carizmo brukamos rusiškos kultūros. O gal ir iš viso nebūtų subrendę savai, lietuviškai tapatybei?..

Sunkiojo laikotarpio iššūkiai pagimdė asmenybę, o asmenybė sukūrė savo epochą, M. Valančiaus epochą, kurios pasekmė - pasaulį išvydęs istorijos stebuklas – lietuvių tauta.

Koks to stebuklo likimas? Ką mes išsaugojome, ką praradome, ką atradome? Ar šiandien Lietuvoje turime tokią asmenybę, tokį politinę ar dvasinę valdžią turintį moralinį autoritetą, kurio pašaukta, paraginta tauta vieningai pakiltų į kovą už savo idealus, už savo ateitį?

Dar prieš dvidešimt metų atrodė, kad turime. Ir autoritetą, ir idealus. Šiandien turime demokratiją, o tai reiškia – gausybę pretenzingų vadų ir vadukų bei gausybę skirtingų interesų. Apie idealus net nebekalbama, kaip ir apie orumą, taurumą, kilnumą, dorą, ištikimybę... Juk tos dvasinės vertybės tapo bevertės, nes nepadeda siekti karjeros ir turtų.

Prieš dvidešimtį metų džiūgavome galėsiantys laisvai puoselėti gimtąją kalbą ir M. Valančiaus apgintą lietuvišką raidyną, kurti valstybę, kurioje lietuviams bus ir gera, ir saugu. Dabar modernu gėrio ir saugumo ieškoti kitose šalyse, o iš idealistų madinga tyčiotis.

Lietuva toli pažengė civilizacijos keliu, vadinamojo europėjimo keliu. Bet susižavėję civilizacijos, technologijų suteikiamomis galimybėmis puoselėti kūną, atrodo, būsime smarkiai apleidę dvasinius dalykus, kurie ir yra tikroji kultūra. M. Valančiaus išblaivinta tauta vėl skendi alkoholio liūne, o pridurmui teka narkotikų srautai.

Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę 1918 metais, į ją iš visų užsienių skubėjo grįžti kitur mokęsi ir ten puikiais specialistais tapę lietuviai, kad savo gebėjimus, žinias, autoritetą, kartais net ir turtus atiduotų kuriamai valstybei.

Dabar tik skaičiuojame: išvyko, išvyko, išvyko... Ir kartais dar vaikiškai pasididžiuojame, jog tas ar ta užsieniuose pasiekė verslo ar mokslo aukštybių. Bet kas iš to Lietuvos valstybei? Lietuvos mokslui? Lietuvos kultūrai? Pagaliau, Lietuvos biudžetui? Nes išnykus idealams ir idealistams, biudžetas tapo vieninteliu mokslą ir kultūrą šiaip taip palaikančiu ir skatinančiu veiksniu... Tik, deja, šitai valstybės išlaidų daliai biudžete skirta paskutinė eilutė. Atliekos...

O ką galima pasakyti apie mylimiausią M. Valančiaus kūdikį – Bažnyčią? Bažnyčia anais laikais buvo vienintelė institucija Lietuvoje, kuri žmonėms skleidė ir tiesą, ir šviesą. Žemaičių didysis Piemuo pats vienas, be sufraganų, ganė didžiulę avelių bandą – apie milijoną katalikų. Ir nė vienos nepraganė.

Šiandien vyskupų daug, ir avelių kiekvienam tenka ganyti kur kas mažiau nei M. Valančiui. Na, ir kaip sekasi piemenauti?

Beje, ir institucijų, kurios skelbiasi skleidžiančios šviesą ir tiesą, priviso kaip piktžolių. Tik kur ta šviesa, kur tiesa?

Sakote, kiti laikai, kitokie iššūkiai? Galbūt... Bet M. Valančius tikriausiai susidorotų ir su naujų laikų iššūkiais. Nes išminties, žinojimo, ką ir kaip daryti, jis sėmėsi iš savo žemaitiškų šaknų, iš nesuvaidintos, begalinės meilės žmonėms, iš tikėjimo, kad jie yra verti jo pastangų, jo aukos.

DALINKIS:
0
1
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"