TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

20 metų po pučo. Kodėl išsiskirstė laisvės gynėjai?

2011 08 18 0:00

Rytoj sukanka du dešimtmečiai nuo garsiojo 1991-ųjų rugpjūčio 19-21 dienos pučo. Jam žlugus, žlugo Sovietų Sąjunga, o su ja išnyko ir visos kliūtys Lietuvos kelyje į laisvę ir mūsų valstybės pripažinimą pasaulyje.

Tačiau ši data mums turi ir dar vieną spalvą: buvusiems bei esamiems Lietuvos televizijos ir radijo darbuotojams tai - ir įsimintinos sugrįžimo į savo būstinę sukaktuvės, nes, vos tik pučui patyrus fiasko, daugiau negu pusmetį Konarskio gatvėje šeimininkavę okupantai iškart pasipustė padus.

Bent jau man nelengva surasti kitą datą, kurioje būtų taip glaudžiai susipynę tai, kas asmeniška ir kas bendra. Iš šito taško ir pabandysiu pažvelgti, juolab kad šia tema jau seniai norisi pasakyti vieną kitą dalyką.

Nors dėl sudėtų aukų ir dar neregėto taikaus pasipriešinimo masto Lietuvoje labiau įprasta minėti 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykius, padėtis per rugpjūčio pučą buvo gal net labiau pavojinga. Jeigu perversmas Maskvoje, kur susirėmė kariuomenės bei KGB vadų palaikomi komunistinio režimo gynėjai ir Boriso Jelcino vadovaujamos demokratinės Rusijos jėgos, būtų pakrypęs pirmųjų naudai, Lietuvos kelias į tikrąją nepriklausomybę dar tikriausiai būtų buvęs ilgas ir kruvinas. Tačiau buvo ir kitas pavojus: 1991-ųjų rugpjūtį mums teko stebėtojų vaidmuo. Nors tvyrojo įtampa ir buvo žvanginama ginklais (sovietų kariai rugpjūtį net užgrobė telekomą), Lietuvoje niekas neskubėjo Maskvos pučistų pavyzdžiu įvesti ypatingosios padėties ar griauti teisėtos krašto valdžios - visi kažko laukė. Ko, nesunku suprasti. Bet jeigu niekas akivaizdžiai nepuola, tai tarsi ir nebelieka nuo ko gintis.

Tarkime, rugpjūčio 19-ąją, į antrą dienos pusę, aikštė prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos dar buvo užtvindyta atėjusių palaikyti žmonių, bet vakarop jų gretos ėmė sparčiai retėti. Tuo tarpu temstant Aukščiausiosios Tarybos rūmuose (kur veikė mūsų televizijos studija) pasklido žinia, kad iš Vilniaus karinio Šiaurės miestelio centro link pajudėjo šarvuočiai ar tankai. Savo akimis mačiau, kaip su kompiuterių monitoriais glėbiuose ir dokumentų dėžėmis rankose nedelsdami evakavosi Aukščiausiosios Tarybos darbuotojai - visi laukė paties blogiausio. Apie tą atmosferą, kuri tuo metu tvyrojo ištuštėjusiuose parlamento rūmuose, turbūt nemažai pasakys ir dar viena kita į atmintį visam laikui įsirėžusi detalė.

Šalia studijos, iš kurios tą vakarą buvo retransliuojama ir tiesiogiai verčiama į lietuvių kalbą CNN programa apie pučą (vertė Artūras Baublys), vestibiulyje stovi Lietuvos televizijos direktorius Algirdas Kaušpėdas ir, plėšdamas cigaretę, įdėmiai žvelgia pro langą - į šalia rūmų Neries krantine einančią gatvę.

- Net nugara šlapia, - su netikėtu atvirumu tarsteli jis.

Algirdas vienas iš nedaugelio tiksliai žinojo, ko laukia: į jį sykį jau buvo šauta. Tai nutiko Sausio 13-ąją, jam sėdint savo kabinete Konarskio gatvėje, kai jis besiveržiantiems desantininkams neatrakino durų. Laimei, tuo metu jis buvo pasitraukęs nuo stalo.

Nežinau, ar tos kalašnikovo serijos suvarpytos televizijos direktoriaus durys dar išliko, bet geresnio priminimo, kas yra pareiga, visiems esamiems ir būsimiems nacionalinio transliuotojo vadovams vargiai besugalvotum.

O tą rugpjūčio vakarą šarvuočiai tiesiog pragaudė tuneliu pro parlamento rūmus. Naktį, apie pusę trijų, lydimas vos kelių sargybinių, į aikštę pasikalbėti su žmonėmis išėjo Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis. Budėtojų tuo metu tebuvo likę gal šimtas, tačiau į akis krito ir kitas dalykas: V.Landsbergiui išeiti tokią naktį į aikštę, kur tarp likusių laisvės gynėjų galėjo stovėti ir kas tik nori, vis dėlto buvo pavojingas sprendimas.

O dabar - apie kitą šių įvykių pusę.

Nors tai galbūt ir ne itin tinka tokiai progai, tačiau manau, kad būtų labai prasminga, jeigu mūsų naujausiosios istorijos tyrinėtojai vis dėlto surastų atsakymą į klausimą, kodėl tą pačią niūriausią rugpjūčio pučo naktį, kai po Vilnių gaudė priešo šarvuočiai, aikštė prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų buvo beveik tuščia. Kas pasikeitė žmonėse per tą laiką, kuris praėjo nuo Sausio įvykių? Ar tiesiog daugelis manė, kad šį sykį pavojus nėra toks rimtas? O gal priešingai - kaip tik suprato, kad jei jau Maskvoje prasidėjo tokie dalykai, tai šį kartą galima laukti, ko tik nori, gal net naujų trėmimų? Tai reikėtų išsiaiškinti ne tam, kad deheroizuotume savo pačių istoriją, o tam, kad geriau suprastume, kas mes esame. Gal šioje naktyje surastume atsakymą ir į klausimą, kodėl tokia svari mūsų piliečių dalis šiandien balsuoja už politikus, kuriems Sąjūdžio metais būtų šaukusi "gėda"? Juk, neminint pavardžių, kurias visi gerai žino, ne vienas iš tų politikų mažai kuo tesiskiria nuo Lietuvos komunistų partijos (SSKP sudėtyje) veikėjų, siautėjusių tarpuvaldžiu - tarp Kovo 11-osios ir rugpjūčio pučo žlugimo. Bet dabar jie - jau priimtini. Suprasti kodėl ir surasti ištakas - vadinasi, suvokti, ko iš savęs galime laukti ateityje, jei kas nors pasisuks ne taip, kaip tikimės.

Net ir praėjus dviem dešimtmečiams po galutinio Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo, mūsų tauta lieka giliai ir pavojingai suskaldyta. Skilimo žymės eina ne tik per šeimų tradicijas ir išpažįstamas vertybes (nuo senelio stribo - iki senelio tremtinio), bet visų pirma - per socialinius dalykus. Žmogus, kuris daug tikėjosi, bet galiausiai buvo paliktas valstybės prie suskilusios geldos, vargu ar bus jai atsidavęs. Gerai, kol viskas ramu, o jei ne, štai tada ir parodysime. Kad niekas nuo to nėra apsaugotas, patvirtino liepsnojančios Anglijos gatvės.

Užuot pavertusi savo priešininkus sąjungininkais, mūsų valstybė atstūmė net didelę dalį tų, kurie jai visuomet buvo lojalūs. Ir dėl ko? Dėl saujelės nuvorišų, kurių gyvenimas pertekliuje virto tautos pažeminimu - jie net pradėjo pamaldų metu uždarinėti bažnyčias savo atžalų krikštynoms ir vėliau nusifilmavę tai visiems rodyti. Tačiau šitaip tik dedamas pagrindas pilietiniam karui, taip rengiama nauja atstumtųjų generacija, kuri, atėjus metui, užsivilks kokią tik nori uniformą, bet tik ne savos valstybės. Jeigu kas mano, kad čia - sutirštinu, siūlau prisiminti tą nepasitenkinimą esama padėtimi, kuris aprašytas daugelio mūsų istorikų, kalbančių apie 1940 metų ištakas.

Iš tikrųjų - iš istorijos nesimokoma. Manoma, dabar - kiti laikai, tad ir kiti dėsningumai. Tačiau žmogus lieka tas pats - neteisybės jis niekuomet neužmiršta.

Bet tai jau - ne šventiškos mintys. Jei ką užgavau įsikarščiavęs, atsiprašau.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"