TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

3,5 milijono gyventojų – misija neįmanoma, bet stengtis reikia

2015 07 28 13:00

Prieš mėnesį politinių partijų lyderiai pasirašė nacionalinį susitarimą, kuriuo bus bandoma pasiekti ambicingą tikslą – vykdant efektyvią demografinę politiką pasiekti, kad 2025 metais Lietuvoje gyventų 3,5 milijono gyventojų. Nesunku parodyti, kad šio tikslo vadinimas „ambicingu“ yra didelis eufemizmas.

Tačiau lygiai taip pat nesunkiai jau šiandien galima įvardinti, kokia turi būti ta „efektyvi demografinė politika“, kuri leistų išspręsti bent dalį Lietuvos ateities problemų.

Pagal „Swedbank“ projekcijas, labiausiai tikėtinas scenarijus, jog 2025 metais Lietuvoje gyvens 2,78 mln. gyventojų. Eurostat prielaidos niūresnės – prognozuojama, kad tais mestais mūsų šalies gyventojų skaičius nesieks dviejų su puse milijono. Kaip turėtų keistis pagrindiniai demografiniai rodikliai, kad Lietuvos gyventojų mažėjimo tendencija įgautų kitą kryptį?

Tarkime, kad jau nuo kitų metų grynoji emigracija sumažėtų iki nulio. Tai nėra labai nereali prognozė – juk pastaraisiais metais grynoji emigracija nuolat mažėjo, ir tik šių metų pradžioje šoktelėjo, tačiau, tikėtina, trumpam. Tačiau net ir esant nulinei emigracijai Lietuvoje gyventų skaičius vis tiek mažėtų, ir nors lėtesniais tempais, bet po dešimtmečio jų skaičius siektų 2,82 milijono.

Taigi, emigracijos sustabdymo neužtenka. Ar padėtų imigracija? Tam, kad būtų pasiekta 3,5 milijono gyventojų kartelė, reikėtų beveik 700 tūkst. imigrantų. Matant, kiek aistrų kelia tūkstantį kartų mažesnio pabėgėlių priglaudimo klausimas, šį scenarijų galima iš karto drąsiai atidėti į šalį. Bent jau šiuo metu nedaug atsiras norinčių, kad kas penktas Lietuvos gyventojas būtų ne lietuvis.

Kita alternatyva – susigrąžinti dalį emigrantų, per pastaruosius dešimtmečius išvykusių iš Lietuvos. Statistikos departamento duomenimis, šiuo metu užsienyje gyvena 620 tūkstančių lietuvių. Net ir pavykus visus juos per dešimtmetį pavykus privilioti atgal į Lietuvą, 3,5 milijono tikslo nepasiektume. Kažkiek realesnis, bet vis tiek labai ambicingas tikslas būtų siekti, kad bent penktadalis emigrantų matytų perspektyvas gyventi ir dirbti Lietuvoje.

Dar vienas kelias – didesnis gimstamumas. Kaip paskatinti gimstamumą mikro (šeimos) lygyje, žino visi, tačiau gimstamumo tendencijas makro (šalies) lygyje pakeisti daug sunkiau. Pernai Lietuvoje suminis gimstamumo rodiklis, parodantis kiek vidutiniškai vaikų per gyvenimą sulaukia viena moteris, siekė 1,63. Nors stebima šiokia tokia augimo tendencija, rodiklis išlieka gerokai žemiau 2,1 – tokio lygio, kuris yra būtinas norint užtikrinti stabilų gyventojų skaičių šalyje. Net ir darant prielaidą, kad gimstamumas jau kitais metais šokteltų iki tokio lygio ir išliktų stabilus, 2025 metais Lietuvoje gyventų tik 2,88 mln. gyventojų.

Apibendrinant, jei nuo kitų metų niekas iš Lietuvos nebeemigruotų, per dešimtmetį sugrįžtų penktadalis emigrantų, o gimstamumas staiga taptų didžiausias Europos Sąjungoje, 2025 metais Lietuvoje gyventų 3 milijonai gyventojų. Dainą, kad mūsų „tik trys milijonai“ vėl dainuoti galėtume, bet iki politinių partijų nacionaliniame susitarime užsibrėžto tikslo būtų dar šviesmečiai.

Norisi tikėtis, kad išsikėlus realiai nepasiekiamą tikslą politiniai lyderiai bus įkvėpti skubiai ieškoti kūrybingų priemonių, padėsiančių judėti jo kryptimi. Daug ką galima padaryti jau šiandien. Svarbiausia atkreipti dėmesį į tai, kad ne gyventojų skaičius, o demografinė struktūra ir visuomenės išsilavinimas yra daug svarbesni valstybės sėkmės veiksniai. Didesnis gimstamumas šiandien padėtų išvengti didžiulės socialinės apsaugos krizės, kuri nieko nedarant dėl visuomenės senėjimo Lietuvą ištiks po poros dešimtmečių.

Kodėl Lietuvoje dviejų vaikų šeima yra iššūkis, o trijų ir daugiau vaikų šeima jau beveik išimtis? Deja, bet vaikus auginantiems tėvams suteikiama apgailėtina – nevengiu šio žodžio – finansinė parama. Nuo šių metų už kiekvieną auginamą vaiką šeimai taikomas 60 eurų per mėnesį papildomas neapmokestinamasis pajamų (PNPD) dydis. Kitaip sakant, valstybė šeimai suteikia mokestinę lengvatą, per mėnesį siekiančią 9 eurus. Bet kuris jaunas tėvas greitai gali suskaičiuoti, kad už tiek galima nupirkti sauskelnių maždaug trims dienoms. Vaikus planuoti ir auginti nepadeda ir faktas, kad kai kuriuose kai kurių didmiesčių rajonuose į vieną darželio vietą pretenduoja penki vaikai. Dešimt kartų didesnis PNPD, daugiau galimybių auginti vaikus ilgam neiškrentant iš darbo rinkos, vaikų ugdymo ir laisvalaikio infrastruktūros vystymas – idėjų ir sėkmės istorijų toli ieškoti nereikia, pasimokykime iš Šiaurės šalių.

Galiausiai, politikai turėtų pripažinti, o viešasis sektorius turi adaptuotis prie mažesnio gyventojų ir, ypač, mažesnio mokesčių mokėtojų skaičiaus. Ir, žinoma, būtina sutelkti maksimalias pastangas kiekviename žingsnyje tobulinant švietimo sistemą – nuo ikimokyklinio ugdymo iki universitetinio išsilavinimo – pirmiausiai atsimenant, kad švietime kiekybė beveik nėra susijusi su kokybe. Maža valstybė gali klestėti, neišsilavinusi – ne.

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"