TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

A.Litvinenka - V.Pociūno pėdomis?

2007 07 26 0:00

Prabėgus dešimčiai dienų po to, kai Lietuvos prezidentas V.Adamkus įteikė V.Pociūno artimiesiems jam po mirties skirtą ordiną, kaimyninėje Baltarusijoje įvyko rimta valdžios kaitalionė: "batka" su trenksmais atleido saugumo vadą Stepaną Sucharenką ir jo pavaduotoją. Tarp šių įvykių lyg ir nėra nieko bendra. Tačiau sukaupusi visą dėmesį į V.Pociūno pomirtinio apdovanojimo vietines prasmes mūsų visuomenė nepelnytai ignoravo tarptautines reikšmes, o tokių tikrai būta.

Ordino įteikimas V.Pociūnui po mirties Lietuvoje nebuvo niekam ypatinga staigmena. Nemažai tokio gesto šalininkų buvo ir Lietuvoje, ir tarp įtakingų lietuvių išeivių. Apie jo būtinumą buvo skelbiama iš įvairių politikos ir visuomenės autoritetų lūpų. Tačiau dera pripažinti, kad plačioji visuomenė manė, jog tais pareiškimais ir bus apsiribota.

Tikrai niekas nemanė, kad bus paskirtas vienas garbingiausių apdovanojimų. Gestas nelauktas dar ir todėl, kad ordiną įteikė prezidentas, lig šiol įtartinai vengęs kategoriškų pareiškimų dėl painios V.Pociūno žūties istorijos. Ir todėl, kad buvo paskirtas premjero G.Kirkilo teikimu, kuriam patarinėja V.Pociūno žūties visuomeninio svarstymo vingiuose ne itin patraukliai atrodęs Albinas Januška.

Ypač nelaukta buvo tai, kad paslaptingomis aplinkybėmis Breste žuvusiam Lietuvos diplomatui ir Valstybės saugumo departamento (VSD) karininkui buvo paskirtas šeštas pagal reikšmę ir aukščiausias šiemet įteiktas valstybinis apdovanojimas - Vyčio kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius. Juo, kaip nurodoma apibrėžtyje, apdovanojami asmenys, "pasižymėję didvyriška narsa ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę", "už ypatingus žygdarbius, atliktus kovos aplinkybėmis".

Tai buvo akivaizdžiai demonstratyvus gestas, ir tą demonstratyvumą visuomenė suprato vienareikšmiškai. Tuo Lietuvos valdžia "leido suprasti", kad, nepaisant visų ligšiolinių insinuacijų, V.Pociūnas paskelbiamas didvyriu, ir (bent jau šiuo periodu) minėtoje istorijoje dedamas didelis taškas. Generalinės prokuratūros atsisakymas atnaujinti bylą šį tašką dar labiau "pariebino".

Tačiau liko dar ir išorinės, tarptautinės šio gesto prasmės, kurios iš esmės nutylimos. Jos nukreiptos artimiausių rytinių kaimyninių valstybių, Baltarusijos ir Rusijos, vadovybių, diplomatų ir specialiųjų slaptųjų tarnybų link. Čia, regis, niekas jokių taškų dėti anaiptol nesiruošia. O tolesnė V.Pociūno žūties aplinkybių išaiškinimo eiga lyg tai savaime nusikelia į neoficialios tarptautinės diplomatijos drumstuosius vandenis, kur visi surišti tarpusavyje galingais nematomais amoraliais saitais, nepaisančiais valstybių sienų ir kitų bendražmogiškų rėmų. Tai ką žino apie pulkininko V.Pociūno žūtį mūsų ir užsienio neoficialios politikos veikėjai?

Jie tikrai žino, kad Lietuvos VSD pulkininko, buvusio 3 valdybos vadovo ir Lietuvos diplomato smurtinė žūtis svetimoje valstybėje nėra niekinis įvykis, o ypač reikšmingas tarptautinis skandalas. Žino, kad visi gandai apie atseit jo šlapinimąsi yra totali nesąmonė. Kad nukristi iš 9 aukšto ir pataikyti ant metro pločio pastolių, esančių apačioje, gali tik numestas negyvas kūnas; kad likę kambaryje žuvusiojo akiniai darsyk įrodo, kad pro langą iškrito ne gyvas žmogus, o negyvas kūnas. Ir t. t., ir pan.

Kas tai padarė? Užsispyrę ir oficialių versijų nepripažįstantys liežuviai plaka, kad čia neapsieita be užsienio specialiųjų tarnybų - Baltarusijos KGB ir Rusijos federalų. Kad baltarusių slaptos tarnybos čia niekuo dėtos, seniai niekas netiki, nes pats viešbutis "Inturist" Breste yra jų objektas. Tačiau ar jie vykdė "batkos" nurodymą, ar tik buvo "didžiojo brolio" tarnybų operacijos priedanga - čia jau tenka spėlioti. Bet toms spėlionėms irgi yra peno.

Pamąstykim: jeigu V.Pociūno pašalinimas buvo baltarusių "batkos" nurodymo vykdymas, tai po ordino paskyrimo Baltarusijoje žuvusiam Lietuvos diplomatui turėtų tuoj pat sekti panašaus aukšto lygio ordino įteikimas Baltarusijos KGB viršininkui: operacija įvykdyta, priešas (t. y. Lietuva) įbaugintas, tarptautinis skandalas (kuriuos taip mėgsta "batka") nuskambėjo. Tačiau vietoj paskatinimų gudų slaptosios policijos šefas sulaukia truškinamo spyrio į pasturgalį, ir drauge su artimiausiu parankiniu. Nelogiška?

Logiška tik tuo atveju, jeigu gudų KGB buvo tik priedanga. O priedanga išties buvo apgailėtina. Jau ko verti butaforiniai brendžio stikliukai ir kambaryje per žioplumą palikti akiniai, atseit niekam nesukėlęs įtarimo krentančio ir traiškančio pastolius žmogaus kūno trenksmas ir t. t. Todėl sužlugdytą priedangos operaciją teko skubiai perkelti į Lietuvą, ir čia jau ji buvo vykdoma su pavydėtinu uolumu, užsidegimu ir užmoju, ir tebevykdoma iki šiol.

Beje, buvusio Baltarusijos KGB šefo vienas pagarsėjusių darbų - tai gandas, kad baltarusių opozicija ketina užnuodyti Minsko vandentiekį, paleisdama į jį apkrėstų žiurkių. Tad visai tikėtina, kad ir šlapinimosi pro langą versija pasklido iš tų pačių "išradingų" lūpų. Toks įmanomas svarus baltarusių kagėbistų indėlis į šį amžiaus nusikaltimą. Tačiau kas galėtų būti pagrindinis užsakovas ir vykdytojas?..

... O po trijų mėnesių, kai Breste žuvo V.Pociūnas, Londone buvo nužudytas buvęs Rusijos specialiųjų tarnybų karininkas, Didžiosios Britanijos pilietis A.Litvinenka. Buvo nunuodytas radioaktyviuoju izotopu, mirė kęsdamas nežmoniškas kančias, ir jį nužudė žmogus, kuriuo jis pasitikėjo. Visas pasaulis pakraupęs, dėl to santykiai tarp Rusijos ir Vakarų pašlijo, A.Litvinenkos tema jau greitai bus metai kaip neišdyla iš pasaulio žiniasklaidos pirmųjų pozicijų.

O V.Pociūno žūties Breste istorija jau blėsta. Nes, regis, tarp jos ir tarp V.Litvinenkos tragedijos nėra nieko bendra. Bet, gerai pamąsčius, tas bendrumas tiesiog bado akis. Tai - akivaizdus, demonstratyvus, kraują stingdantis brutalumas, vienodai būdingas abiem nusikaltimams. Ir kituose jų štrichuose atsispindi tas pats braižas. Ir informacinio "purvo vonios" bei absurdų tvanai - irgi panašios kilmės. Tik A.Litvinenkos istoriją britai visomis išgalėmis stengiasi išsaugoti aktualią ir neleisti jai išblėsti iki visiško teisybės triumfo. Nes tai britų garbės reikalas. O V.Pociūno žūties aplinkybės visomis išgalėmis kišamos į stalčius, po velėna, dar kur giliau. Užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas prie V.Pociūno kapo duobės viešai prisiekė, kad šis nusikaltimas bus ištirtas, bet, regis, šį savo pažadą bus užmiršęs. Nors esame, kaip ir britai, tos pačios Europos Sąjungos ir NATO visateisiai nariai. Ir šiuo požiūriu V.Pociūno žūtis šaukte šaukiasi teisybės nė kiek ne mažiau, nei A.Litvinenkos.

Bet yra taip, kaip yra. Nes esame mažesni nei britai. Ir esame per arti Rusijos. Tačiau, kita vertus, būtent todėl, kad maži, ir kad pašonėj, iš tiesų esame verti dar didesnio tarptautinio dėmesio skandalingam savo diplomato nužudymo (kuo, regis, jau niekas neabejoja) faktui.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"