Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

A. Mickevičiaus palikuonė padeda ginti mūsų Konstituciją

 
2017 03 07 6:00

Praėjusią savaitę naujienų agentūra BNS per visą žiniasklaidą išplatino naujieną, kad Lietuvos teismas nurodė poeto Adomo Mickevičiaus palikuonei išduoti pasą, kuriame jo savininkės pavardė būtų parašyta su raide w. Perskaičius visą tekstą paaiškėjo, kad teismas kaip tik apgynė Lietuvos Konstituciją, o A. Mickevičiaus palikuonė nevalingai padėjo tai daryti.

A. Mickevičius – poetas, kurį į savo pusę traukia trys tautos: lenkų, lietuvių ir baltarusių. Lenkai įsitikinę, kad A. Mickevičius yra jų nacionalinis poetas. Mes, lietuviai, sakome, kad tai tėvynę Lietuvą savo poemose apdainavęs poetas. Poemoje „Ponas Tadas“ jis daug vietos skyrė Lietuvos gamtai, o istorinėse poemose „Gražina“ ir „Konradas Valenrodas“ išaukštino su kryžiuočiais kovojusius lietuvius, mūsų protėvių pasiaukojimą ginant savo kraštą, jų drąsą, taurumą. Įsiterpdami į lietuvių bei lenkų diskusiją siekiant įvardyti, kurios tautos poetas buvo A. Mickevičius, baltarusiai pažymi, kad jis gimė šių dienų Baltarusijos teritorijoje.

Diskusijos, kuriai tautai priklauso vienas ar kitas poetas, rašytojas, nėra išskirtinis reiškinys. Anglai ir airiai panašiai reiškia savo teises į rašytoją George'ą Bernardą Shaw, jo kūrybą. Iš to, kuria kalba rašė vieni ar kiti įžymūs autoriai, negalima spręsti, kad jie yra būtent vienos ar kitos tautos atstovai. Laikas nestovi vietoje, kuriasi arba nyksta, silpsta arba stiprėja, plečiasi arba traukiasi valstybės, kinta jų teritorijos bei kalbos vartojimo praktika.

Nors Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje rašytinė kalba buvo senoji slavų (ją baltarusiai vadina baltarusių kalba), o Lietuvos ir Lenkijos valstybėje aukštuomenė mėgo kalbėti lenkiškai, mums nekyla klausimų, kad tai buvo Lietuvos raidos etapai.

Kai jungtinę Lietuvos ir Lenkijos valstybę pasidalijo kitos šalys, o mūsų žemė atiteko carinei Rusijai, nekeista, kad nemaža dalis aukštuomenės vis dar kalbėjo ir rašė lenkiškai. Šia kalba, kurią vėliau pakeitė rusų, buvo daromi įrašai metrikuose arba antkapiuose. Tačiau visa tai nereiškia, kad tarp tuomet gyvenusių žmonių nebuvo lietuvių. Kita vertus, nesužinosime, kokiai tautai save priskyrė vienas ar kitas asmuo. Nebent jis pats tai būtų pasakęs.

Tačiau visiškai aišku, jog šiandien, kai vienas ar kitas žmogus iš praeities pakelia dokumentus, kuriuose protėvių vardai įrašyti lenkų kalba (arba ja įrašyti ir jo paties vardas bei pavardė, jei jis gimė tarpukariu nuo Lietuvos tuomet atplėštoje Pietryčių Lietuvoje), ir nori, kad remiantis šiais dokumentais, taip pat būtų įrašyta jos arba jo pavardė, toks prašymas svarstomas įvertinant dvi vienodai svarbias teisės ir žmogiškumo normas.

Viena vertus, pati valstybė nustato taisykles, kaip vartojama jos nacionalinė kalba. Jei ta teisė įtvirtinta Konstitucijoje, politikai negali jos pakeisti jokiu įstatymu. Tačiau yra ir kita teisės norma – naudojimasis savo vardu, pavarde pripažįstama kaip sudedamoji teisės į privatų bei šeimos gyvenimą dalis ir valstybės kišimasis į jį draudžiant originalią asmens vardo, pavardės rašybą gali būti toleruojama tik išskirtiniu atveju.

Jei po minėtos bylos Seimas vis dėlto priims šį įstatymo projektą ir apsispręs nesvarstyti kito, kuriuo būtų leista darkyti nacionalinę kalbą bei būtų rodoma nepagarba Konstitucijai, bus galima padėkoti ir teismui, o gal net ir poeto Adomo Mickevičiaus palikuonei.

Atsižvelgdamas į abi šias teisės normas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė sprendimą leisti įrašyti savo pavardę poeto A. Mickevičiaus palikuonei ne tik lietuviškais, bet ir nelietuviškais rašmenimis bei nesugramatinta forma Alexia Gorecki-Mickiewicz. Šį įrašą leista daryti tik papildomame piliečio paso lape.

Naujienų agentūra, išplatinusi žiniasklaidai tekstą pavadinimu, kad teismas pritarė w įrašymui, matyt, neatkreipė dėmesio į labai svarbų niuansą, apibrėžiant, kas ir kokia kalba gali būti įrašoma pagrindiniame puslapyje, o kas – kitame lape.

Būtų labai keista, jei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas būtų patenkinęs pareiškėjų prašymą tokį įrašą padaryti pagrindiniame paso lape. Juk teismas irgi turi laikytis Konstitucijos.

Gal bent po šios bylos kai kurie Lietuvos ir Lenkijos politikai pagaliau suvoks, kad taip rašyti asmenvardžius Lietuvos piliečių pasuose nėra jokia priešiška nuostata lenkiškumui, o tik pareiga laikytis savo šalies Konstitucijos, kurioje įrašyta, jog lietuvių kalba yra valstybinė. Aišku, kad įrašai valstybiniuose dokumentuose (pagal tai valstybė nustato santykį su savo piliečiais) turi būti padaryti tik lietuvių kalba. Nepriklausomai nuo to, kad tai kam nors gali nepatikti.

Seime guli įstatymo projektas, kuriuo dokumentuose būtų leidžiama rašyti vardą ir pavardę naudojant ir lotyniškas raides, kurių nėra lietuvių kalbos abėcėlėje. Tačiau siūloma leisti tai daryti tik papildomame paso puslapyje. Taip, kaip minėtu atveju pasiūlė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Jei po šios bylos Seimas vis dėlto priims šį įstatymo projektą ir apsispręs nesvarstyti kito, kuriuo būtų leista darkyti nacionalinę kalbą bei būtų rodoma nepagarba Konstitucijai, bus galima padėkoti ir teismui, o gal net ir poeto A. Mickevičiaus palikuonei. Toks Seimo narių susivokimas būtų labai sveikintinas artėjant Kovo 11-ajai. Juk praėjus vos porai metų po Nepriklausomybės atkūrimo, priėmėme Konstituciją, kuri įtvirtina mūsų sąsajas su viduramžių Lietuva bei gina lietuvių kalbą mūsų valstybėje.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"