TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

A.Valinskas nepavėlavo į tuštybės mugę

2009 03 02 0:00

Arūnui Valinskui degte dega tapti prezidentu. Jis teisingai elgiasi, iškeldamas savo kandidatūrą, nes jo šansai laimėti niekada nebus geresni. Tai toli gražu nereiškia, kad jis laimės. Iš tiesų jo nesėkmė beveik užtikrinta. Bet po penkerių ar dešimties metų pergalės tikimybė būtų nulinė, o jo kandidatavimas virstų pajuokos objektu.

A.Valinskui netrūksta nei ambicijų, nei pasitikėjimo savimi. Ne kiekvienas žmogus, mažiau negu metus dalyvavęs politikoje ir anksčiau neturėjęs valstybinio ar visuomeninio darbo patirties, drįstų laikyti save tinkamu kandidatu į prezidentus. Ne kiekvienas galėtų lengva ranka numoti į pralaimėjimą vienmandatėje apygardoje prieš necharizmatinį oponentą, surinkusį dvigubai daugiau balsų. Ir nepaisyti naujausių apklausų, kurios rodo, kad jis bene nepopuliariausias politikas Lietuvoje. Pagal neseniai paskelbtus "Baltijos tyrimo" duomenis 48 proc. apklaustųjų sakė, kad jie tikrai nebalsuos už A.Valinską, 35 proc. - kad greičiausiai nebalsuos. Taigi penki iš šešių žmonių skeptiškai vertina jo kandidatūrą.

Tiesa, nepopuliarumo varžybose nedaug atsilieka Gediminas Kirkilas, Vytautas Landsbergis, Kazimiera Prunskienė ir Andrius Kubilius. Bet šie veteranai jau dvidešimt metų dalyvauja politikoje, ėjo ar eina vadovaujamas pareigas, priėmė sunkių sprendimų, kurie neišvengiamai sukėlė kai kurių gyventojų sluoksnių pasipiktinimą. Galime sakyti, kad jų nepopuliarumas pelnytas.

A.Valinsko sugebėjimas per tris mėnesius pasidaryti mažiau populiariam už juos yra neeilinis laimėjimas. Jis įžiebė nereikalingą konfrontaciją su žurnalistais, kurią greit pralaimėjo. Negebėjimu sutvardyti pyktį ir nuslėpti aroganciją jis atbaidė daugelį rinkėjų ir buvusių šalininkų. Nemaža jo partijos narių atsiribojo nuo jo kandidatūros. Partijos suvažiavime jai pritarė tik 249 delegatai, 3 buvo prieš, net 109 susilaikė.

A.Valinsko kortos tikrai nekokios. Ateityje jos bus tik prastesnės. Jo partija yra asmeninė-personalinė, kaip "Tvarka ir teisingumas", Darbo partija (DP) ir socialliberalų Naujoji sąjunga (NS). Šiose partijose vadovo žodis yra lemiamas, partijos programa kurpiama pagal jo pažiūras ir atitinkamai keičiama, jei jis pradeda galvoti kitaip. Populistiniais šūkiais jos siekia pritraukti nusivylusius ir įnirtusius rinkėjus, kurie iš esmės balsuoja prieš valdžią ir visas tradicines partijas.

Artūro Paulausko NS buvo pirmoji "personalinė" politinė partija, 2000 metais rinkimuose dramatiškai užkariavusi balsuotojų malonę. Jos pėdsakais sekė "darbiečiai" ir "tvarkiečiai". A.Valinsko vadovaujama Tautos prisikėlimo partija pernai pergalingai perėmė populistų vėliavą.

Bet pirmoji pergalė bus paskutinė. Patirtis, nors ir ribota, rodo, kad asmeninių politinių partijų gyvavimo trukmė yra aštuoneri metai, arba treji parlamento rinkimai. Pirmuose rinkimuose įsiveržiama į didžiąją politiką su įspūdinga pergale, antruose smarkiai smunka partijos žavesys, po trečių rašomas politinis nekrologas. Vargu, ar NS atsigaus nuo triuškinančio pralaimėjimo pernai, kai net nepajėgė peržengti 5 proc. barjero. DP jau išsekusi, nors dar galėtų pritraukti dalį nusivylusių socdemų rinkėjų. Tik Rolandui Paksui sekasi išlaikyti ištikimą elektoratą, bet be pareigų ir be tribūnos jo dienos suskaičiuotas. Kandidatavimas į Europos Parlamentą reiškia pasitraukimą iš aktyvios politikos, susitaikymą su likimu.

A.Valinskas nėra R.Paksas, jis netinka nuskriausto mesijo vaidmeniui. Pats puikiausiai supranta, kad jo partija yra silpniausia iš visų, kad jos dainininkai, šokėjai ir kiti šoumenai nėra politikai ir tokie netaps. Po kitų parlamento rinkimų jie pateks į Seimo rūmus tik su svečio leidimu.

A.Valinskas yra savimyla, bet nėra kvailas. Kaip ir tie, kurie stovi už jo. Jis žaidžia va banque suprasdamas, kad jei šįmet nebus išrinktas prezidentu, niekada juo netaps. Jis viliasi patekti į antrą turą. Daugelis kitų kandidatų, kaip K.Prunskienė, Valentinas Mazuronis, Česlovas Jezerskas, neturi rimtos paramos. Susikompromitavęs Artūras Zuokas ne tiek tikisi pergalės, kiek siekia reabilituotis, aktyviai dalyvaudamas politikoje. Socdemų bei konservatorių kandidatai, kad ir kas jie būtų, nebus populiarūs dėl partijų padarytų klaidų.

Patekęs į antrą turą A.Valinskas lauktų, kad Dalia Grybauskaitė sukluptų arba būtų paklupdyta visokiausių oponentų ir įvairiausių gandų. Viltis nėra visiškai be pagrindo. 1997 ir 2002 metais pirmąjį ratą laimėję kandidatai pralaimėjo antrame. 1997 metais pirmame ture už A.Paulauską balsavo net 45,3 proc. rinkėjų.

A.Valinskui neturėtų trūkti nei pinigų, nei finansinių rėmėjų. To ir neslepia. Jis atvirai flirtuoja su "Respublika" ir jos leidėju Vitu Tomkumi. Teisininkų klanams nepaprastai svarbu veikti prezidentą, dar geriau turėti "savą" prezidentą, nes prezidentas lemia esminius teismų ir teisėtvarkos klausimus. A.Valinskas atvirai Egidijų Kūrį vadina savo mokytoju, vienu pagrindinių savo partijos ideologijos kūrėjų. Negalima užmiršti "Maximos" ir "Leo LT". A.Valinsko pirmas žingsnis didžiosios politikos linkme buvo "Maximos" surengta televizijos laida, suteikusi tribūną Žilvinui Marcinkevičiui susidoroti su "Leo LT" priešais. Vyriausybės atvirai reiškiamos abejonės dėl "Leo LT" veiklos negali džiuginti "Maximos" dešimtuko. Ne tik jiems svarbu išrinkti sukalbamą prezidentą.

A.Valinskui netrūks nei pinigų, nei įtakingų rėmėjų, bet jo politinė saulė jau nusileido.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"