TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

A.Valinskas: už politinio populizmo ribos

2009 09 02 0:00

Arūnas Valinskas - unikalus reiškinys Lietuvos politiniame gyvenime. Dažnai kalbame apie populizmą ir jį kritikuojame. Tačiau A.Valinską sunku būtų pavadinti populistu: per rinkimų kampaniją jis net nesivargino žarstyti kokių nors ryškesnių pažadų. Rodos, rinkėjai tiesiog nusprendė atlikti eksperimentą ir aklai pasitikėti vienu žmogumi.

Eksperimento rezultatai jau žinomi. Politikos klounas ekscentrikas A.Valinskas rekordiniu greičiu nugarmėjo iš cirko kupolo viršaus į rupaus smėlio duobę. Iš šios istorijos verta kai ko pasimokyti.

Teiginiai, kad visos Lietuvos partijos esančios populistinės, turi pagrindo. Tokią nuomonę ne kartą išdėstė, pavyzdžiui, norvegų apžvalgininkas Svennas Arne Lie. Tačiau vis dėlto toks požiūris, ko gero, pernelyg supaprastina padėtį. Taip, mes daug kalbame apie visų partijų veiklos nenuoseklumą ir jų taikomus dvigubus standartus. Tačiau daugelio partijų veiklą bent jau galime kritikuoti, pasitelkdami politologinius instrumentus. A.Valinsko atveju, deja, šitie instrumentai nepritaikomi - čia turime kalbėti ne apie rinkimų pažadų nevykdymą, nekompetenciją ir net ne apie korupciją. A.Valinsko problema yra tiesiog vieno žmogaus ambicijų problema. Galynėjimasis su ja mus sugrąžina į politinės kūdikystės amžių. Apie susidariusią padėtį galime kalbėti tik pačiais paprasčiausiais žodžiais: kam A.Valinskas atrodo geras, gražus, o kam - ne.

Kadangi A.Valinsko įkurta partija negalėjo "tempti" net iki populistinės partijos vardo, jai netinka ir Kęstučio Girniaus suformuluotas dėsnis apie populistinės partijos pakilimą ir nuosmukį: per vieną politinį ciklą partija sužimba skaisčiai it supernova, tačiau po kitų rinkimų jos populiarumas labai smunka, o po trečių rinkimų partija iš esmės išnyksta iš politikos dangaus skliauto. Visą šį ciklą praėjo Artūro Paulausko Naujoji sąjunga, o Darbo partija bei Tvarka ir teisingumas, matyt, yra antrajame, smukimo, etape. Tai, kad Lietuvos politinė sistema pagimdė tokią silpną politinę žvaigždę kaip Tautos prisikėlimo partija, kuri neišlaikė net vienų metų, byloja apie jos trapumą.

Seimo pirmininkas A.Valinskas susipyko su žurnalistais, kurie boikotavo jo spaudos konferencijas. Ne viena žiniasklaidos priemonė kurį laiką net neminėjo jo pavardės: verta dėmesio aplinkybė, nes kalbama apie politiką, atėjusį, pasak jo paties, pakelti parlamento autoriteto. A.Valinskas pats vos po pusmečio veiklos pasitraukė nuo daugumos savo kolegų, atvestų į Seimą, išvadindamas juos parazitais. Tai taip pat išskirtinis dalykas. Rekordiškai sparčiai, greičiau nei per pusmetį, jis prarado visuomenėje turėtą pasitikėjimą ir tapo vienu labiausiai nemėgstamų politikų. A.Valinskas į ministro postus atvedė kelis ministrus, parinktus neaiškiais motyvais, neprisiėmusius jokių įsipareigojimų, stokojančius kompetencijos, o kartu ir visą margaspalvį būrį valstybinės duonos valgytojų, aukštesnių ir žemesnių pareigūnų, atvirai parinktų pagal bičiulystės, bet jokiu būdu ne kompetencijos, kriterijus. Jo atvesti į Seimą artistai dabar, partijai sugriuvus, įsilies į vadinamųjų tradicinių partijų gretas, tačiau nepraturtins jų naujomis idėjomis bei patyrimu, o taps vien statistiniais nepaprastai gerai apmokamais balsuotojais. Tiesą sakant, stokodama intelekto A.Valinsko partija jau nuo pat pradžių buvo stipresnių partijų prielipas arba, tiksliau sakant, jų ramstis, taigi atliko visiškai priešingą vaidmenį, nei tikėjosi protestuojantys rinkėjai, atidavę už ją balsus.

Šios istorijos išvados labai paprastos. Viena jų - politologijos abėcėlės vis dėlto geriau laikytis, nei nesilaikyti. Vargu ar ką nors gero šaliai gali duoti partija, neturinti programos, nedeklaruojanti jokių vertybių, neatstovaujanti niekam, tik sau pačiai. Taip pat yra visiškai neatsakinga politikos naujoką iš karto rinkti į atsakingą Seimo pirmininko postą. Taip, su Seimo pirmininkais mums pastaruoju metu nelabai sekasi, tačiau šiuo atveju greitas žlugimas buvo užprogramuotas ir neišvengiamas. Seimo pirmininko postą paprastai turi užimti patyręs ir autoritetingas politikas, o ne linksmas žmogus stačiai iš gatvės su neišvengiamai lendančiomis "uodegomis". Atsakomybę už lengvabūdišką įsipareigojimą atiduoti balsus už A.Valinską, kandidatuojantį į Seimo pirmininko postą, turi prisiimti labiau patyrusios partijos, ypač jų vadovybės, dariusios spaudimą už jį balsuoti savo nariams net po pirmojo nepavykusio balsavimo. Be to, prisiminkime, antrasis balsavimas galimai pažeidė nustatytą tvarką ir galiojančius įstatymus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"