TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ačiū, ponia Krize!

2010 01 05 0:00

Pagaliau! Tai pagaliau įvyko! Kaip praneša žiniasklaida, verslininkai, prispausti krizės, pagaliau griebėsi kitokių, ne vien piniginių savo darbuotojų lojalumo bendrovei, įmonei, kolektyvui, galiausiai - savo valstybei skatinimo priemonių, kaip buvo iki šiol. Vien už tai jau galima dėkoti krizei, nes lietuviai, kaip ir kaimynai rusai, žegnojasi tik perkūnui nugriaudėjus.

Iki šiol piniginį atlygį vienintele ir atsilyginimo, ir skatinimo, ir apdovanojimo priemone laikė ne tik verslininkai, kuriems finansinis pelnas yra natūralus ir vienintelis jų veiklos tikslas. Kitokios priemonės skatinti darbuotojų lojalumą, pareigingumą, atsidavimą bendram tikslui nematė ir politikai, kurie buvo atsakingi už valstybinių, vyriausybinių įstaigų darbuotojų teisingo darbo atlyginimo sistemos kūrimą.

Galima būtų cituoti ir dabartinį premjerą, ir paprastai jam karštai oponuojančias ponias - Socialdemokratų partijos senbuves, kai jie, matyt, savarankiškai, be išankstinio susitarimo viešai ir privačiai tikindavo, jog dirbti "iš idėjos", negaunant už tai jokio užmokesčio, - didžiausia nesąmonė arba nedovanotinas naivumas. Bet manau, kad tauta ir taip dar atsimena.

O juk kultūringa visuomenė žino ir kitus gero, sąžiningo darbo motyvus: įvairios socialinės garantijos, galimybė būtent šiame darbe ir einant šias pareigas įgyvendinti savo pačius ambicingiausius sumanymus, novatoriškiausias idėjas, puikus psichologinis klimatas kolektyve, vadovaujančių kadrų ir kasdienių užduočių vykdytojų tarpusavio pagarba... Pagaliau - patriotizmas, skatinantis atiduoti save tokiai veiklai, kuri ypač naudinga visuomenei, garsina gimtąjį kraštą "po šalis plačiausias"!

Tačiau valdžia, kuriai tauta ir vėl patiki ne tik savo pinigus, saugumą, sveikatą, bet ir ateities vizijas, valstybės bei visuomenės raidos strategijas, tikslus, arba nėra kultūringa, arba veikia vadovaudamasi nuostata, kad tautos gyslomis teka ne kraujas, o piniginės kupiūros, vietoj širdies darbuojasi bankomato aparatas.

Nepaisant visų pastangų, pasitelkus sveikatos, švietimo ir mokslo reformatorius, sukurti naujovišką, rinkos lietuvį, kuriam gyvenimo prasmė ir tikslas būtų pinigų ir pramogų siekis, rezultatas vis dar ne toks, kokio norėtų valdžia. Tie, kuriuos jau pavyko "perauklėti", bėga iš Lietuvos ten, kur ir pinigų daugiau galima užsidirbti, ir pramogos prašmatnesnės. O tie, kurie lieka, arba nieko nebenori ir nebegali, arba vis tebesvajoja apie "šviesą ir tiesą" bei darbą "vardan tos Lietuvos".

Tačiau ar gali valdžia patenkinti tokias svajones, jei ji jau seniai nebežino, nei kas yra tiesa, nei kur ta Lietuva, dėl kurios vertėtų idealistiškai dorai plušėti?

Tuo metu kiekvienoje valstybės gyvenimo srityje tebesidarbuoja (neišvažiavę ir neiškeliavę į dausas) aukštos kvalifikacijos profesionalai, kurie nesavanaudiškai galėtų pasidalyti (ir net dalijasi...) su valdžia ne viena protinga idėja. Bet vėl bėda - valdžia nenori klausyti jų patarimų. Kaip nepaklausė Raimondo Kuodžio ir neatpažįstamai iškreipė daugiabučių renovavimo idėją. Kaip neklauso raginimų iš esmės reformuoti "Sodrą". Beje, ką tik tai dar kartą paragino atlikti valstybės kontrolierė Rasa Budbergytė, bet kažin ar ji bus išgirsta nors šį kartą?

Kadaise, seniai seniai, garsiausias rusų pasakėtininkas Ivanas Krylovas rašė: "Svarbiausias mokslas valdovams - pažinti savo tautos ypatybes." O jo tautietis Rusijos ekonomistas Levas Grišinas paaiškino, kodėl ir mūsų laikais šis patarimas neprarado aktualumo: "Valdžia, išimtinai sureikšminusi įstatymų leidybą ir administravimą, manyčiau, aiškiai nepakankamai įvertino mūsų nacionalinio charakterio, kaip reformų subjekto, reikšmę. Norėtųsi pamatyti kokius nors ženklus, liudijančius valdžią imant suvokti, jog reformos - tai ne tik normatyvinė-technologinė, bet ir tautinė-psichologinė problema."

Galima būtų suklusti sužinojus, kad ne vien Lietuvos, o ir Rusijos valdžia nepakankamai vertina savo tautos nacionalinio charakterio poveikį reformų eigai, ir pamėginti sukurti dar vieno "sąmokslo" ar nedraugiškų valstybių įtakos scenarijų. Tačiau ar nuo to krizės vaisiai pasidarys saldesni tiems, iš kurių ji atėmė net pačią galimybę ragauti kokius nors vaisius? Kita vertus, ta pati krizė žadina viltį, kad jos gniaužtuose praregės ne tik verslininkai, bet ir politikai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"