TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Aklųjų karalystėje ir vienaakis - karalius

2011 03 31 0:00

Neseniai, grįždamas iš oro uosto ir šiek tiek kitomis akimis žvalgydamasis pro langą, netikėtai prisiminiau Liudą Vasarį iš romano "Altorių šešėly" - kaip jį, po mokslų Vokietijoje sugrįžusį į laikinąją sostinę, prislėgė "konkių" vaizdas.

Arklių traukiamos "konkės" Europoje tuomet jau buvo savo amžių seniai atgyvenusi municipalinio transporto rūšis. Ir vėl sutiktos Kauno gatvėse, jos Vinco Mykolaičio-Putino valia virto niūriu mūsų atsilikimo simboliu.

Penki okupacijos dešimtmečiai mus tik dar labiau atitolino nuo Vakarų.

Akis badančių skirtumų neužglaistė ir laikas, praėjęs po Nepriklausomybės atkūrimo. Tas, kas sugrįžta į Lietuvą po ilgesnės pertraukos, nors ir kamuojamas nostalgijos, ir vėl pasijunta taip, kaip jautėsi Liudas Vasaris.

Patriarchališka, natūriniam ūkiui būdinga priemiesčių buitis, apipeliję, nuo sovietinių laikų neremontuoti statiniai, neregėtai išmaltos gatvės, visur telkšančios balos - net sunku patikėti, kad visa tai veda į patį svarbiausią valstybės miestą. Artėjant į centrą, šis miestas vis dėlto sugeba užglaistyti pirmąjį įspūdį, tik tai - jau ne mūsų nuopelnas. Mūsų nuopelnas - iš tolo į akis krintančios neišradingos architektūros ir riboto aukštingumo stiklo dėžutės, kurios gali nudžiuginti nebent mus pačius, vis dar prisimenančius čia buvusius lūšnynus. Bet būtent šie statiniai ir yra laikomi mūsų istorinio proveržio simboliu.

Nors labai norėtųsi, kad būtų priešingai, iš šalies mes, deja, niekuo neprimename valstybės, išgyvenančios pakilimą ir dar visai neseniai save lyginusios su nubudusiu tigru. Viskas byloja apie mūsų ribotas galimybes, buksuojančią ekonomiką, veržlumo ir polėkio stygių ir todėl vargu ar gali nustebinti atvykėlius iš gyvybingesnių kraštų.

Niekam ne paslaptis, kad į mūsų sostinę užklystančius užsieniečius turistus čia visų pirma žavi galimybė gerai ir nebrangiai palėbauti bei susirasti gražių merginų. Apie šias užsienyje jau seniai sklando legendos, kartais net tvirtinama, kad niekur kitur neįmanoma aptikti tokio patrauklaus kokybės ir kainos santykio, kaip šalyje ant Baltijos krantų. Lietuvaitės kaip aukštos klasės prostitutės "brendas" jau įsitvirtino ir tarptautinėje rinkoje, ko gero, būtent tai ir sudaro pačią pastebimiausią mūsų eksporto dalį, tik politikai šį laimėjimą kukliai nutyli. Netyli pačios merginos - jos viešai skelbiasi tinklalapiuose, dalija interviu mūsų žurnalistams ir atvirai didžiuojasi savo ryšiais su pasaulyje žinomais klientais. Net garsaus mūsų rašytojo ir signataro dukra kadaise spaudai pareiškė, kad ji svečioje šalyje darbuojasi vadinamąja konsumatore. Matyt, ji net nesuvokė, į kokią padėtį po tokio interviu pastatys savo žinomą tėvą.

Taip mes, dar net nepradėję kurti savojo Silicio slėnio, įkūnijančio technologinę šalies pažangą, jau tapome slėniu, teikiančiu pasauliui pačias seniausias ir jokios išskirtinės pažangos nereikalaujančias kūniškas paslaugas. Dėl to galbūt ir nevertėtų rautis plaukų, jeigu mes kaip valstybė turėtume dar ir kitą plačiai žinomą savo vizitinę kortelę, pristatančią Lietuvą kaip veržlų ir kuriantį kraštą. Tačiau tokios Lietuvos pasaulyje niekas, deja, nežino. Tai akivaizdžiai patvirtina ir mūsų Vyriausybės svaičiojimai, kad mums derėtų susikurti Lietuvos kaip drąsios valstybės įvaizdį: kai nėra to, ką būtų galima paimti ir visiems su pasididžiavimu parodyti, išeities ieškoma fantazijose, atitrūkusiose nuo realybės.

Dar liūdniau, kad šioms fantazijoms per pastaruosius metus jau išleista 60 mln. litų. Pagalvokite, 60 mln. biudžeto lėšų - už burbulų pūtimą.

O juk šie pinigai galėjo būti panaudoti išties kūrybingai - tarkime, kad ir nacionaliniam geriausių idėjų konkursui. Įsivaizduojate, kas būtų dėjęsi, jeigu staiga būtų buvę viešai paskelbta, kad tas, kas sugebės pateikti novatorišką ir veiksmingą Lietuvos pakėlimo programą, bus apdovanotas dešimtis milijonų litų siekiančia premija? Esu tikras, kad į tokį konkursą būtų įsitraukęs visas intelektualinis mūsų tautos elitas - įskaitant emigracijon pasitraukusius jo atstovus. Taip, ko gero, būtų surasti tokie mūsų raidos variantai, kurie mums dabar net neateina į galvą, be to, toli siekiančias pasekmes turėtų jau pats ketinimas - štai šitaip pradėti telkti po pasaulį išsiblaškiusias ir savo Tėvynės galimybėmis nusivylusias lietuvių pajėgas. O juk tarp jų yra labai daug pasiekusių žmonių, dirbančių garsiausiuose institutuose ar vadovaujančių didžiulėms korporacijoms - tereikia surasti būdą juos sudominti ir įtraukti į bendrą darbą Lietuvai, žinoma, ir suinteresuoti.

Tai padaryti ir dabar nevėlu. Kas yra viena kita dešimtis milijonų litų Lietuvai, kasmet dėl užmaskuotų mokestinių lengvatų prarandančiai nepalyginti didesnes lėšas? Tereikia ryžto ir noro.

Du nepriklausomybės dešimtmečiai gali įeiti į mūsų istoriją kaip neišnaudotų galimybių laikotarpis. Užsidėjus rožinius akinius, žinoma, įmanoma pasiguosti, kad mes per šį laiką išsprendėme istorinės svarbos uždavinius - įstojome į Europos Sąjungą (ES) ir NATO. Tačiau, kaip gerai žinome, be mūsų, įstojo dar ir visi kiti, ištrūkę iš soclagerio. Užtat Lietuvos atsilikimas nuo ES senbuvių, kurį mes buvome pasiryžę įveikti, ir toliau bado akis, ir būtent tai tampa pačia svarbiausiąja emigracijos priežastimi. Maža to, mes jau pradedame atsilikti net ir nuo savo posovietinių kaimynų, turėjusių tas pačias ar net prastesnes sąlygas. Dabartinis mūsų premjeras mėgsta tokį žodį - proveržis. Žodis iš tiesų labai prasmingas ir be galo aktualus Lietuvai. Tačiau jis premjero lūpose ir toliau lieka tik gražia deklaracija, o mūsų valstybės laivas kaip plaukė, taip ir tebeplaukia pasroviui. Jokių novatoriškų iniciatyvų, jokių nestandartiškų, gal net pamatuotai rizikingų sumanymų ir sprendimų - tikra dvasios elgetystė, kurios kontekste net banalios kalbos apie būtinybę taupyti ar pritraukti užsienio investicijas jau atrodo kaip amžiaus atradimas.

Politinė krašto valdžia, pasinaudojant Algio Ramanausko-Greitai terminologija, vis labiau primena nepakenčiamai pribezdėtą kambarį, į kurį niekas nė neketina praverti lango. Tokios vidutinybių tironijos Lietuva nematė nuo Petro Griškevičiaus laikų. Nieko anksčiau nenuveikę, nepasižymėję savo sugebėjimais, nevadovavę rimtesniems kolektyvams, pagaliau net nesugebantys rišliai pabaigti pradėto sakinio - ir jau ministrai, valstybės sekretoriai, Seimo nariai, generaliniai prokurorai, Valstybės saugumo departamento direktoriai... Tikėtis iš tokių žmonių minties polėkio ar to, kad jie Lietuvai įkvėps naują gyvastį ir mus visus pagaliau išjudins, - bergždžias dalykas. Ir svarbiausia, kad jų negali išvaikyti - kils toks triukšmas, kad Lietuva bematant bus iš visur išmesta.

Labai įdomiai šios pilkumos fone atrodo Jos Ekscelencijos žvaigždė. Tiek daug žadėjusi, ji, kaip tai jau įprasta, viską galiausiai pamiršo. Ko gero, tokia padėtis ją visiškai tenkina. Juk yra žinoma: aklųjų karalystėje ir vienaakis(ė) - karalius(ienė).

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"