TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Andrius Kubilius - opozicijos premjeras

2010 10 07 0:00

Politinis rudens sezonas gali atnešti nemenkų sukrėtimų. Be objektyvių priežasčių, kurių čia neminėsiu, kuo toliau, tuo labiau svarbus tampa subjektyvus premjero Andriaus Kubiliaus veiksnys. Atrodo, kad asmuo, labiau už viską vengęs reikalų suasmeninimo, dabar tapo esmine Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) ir visos valstybės problema.

Savotiška premjero laikysena sukūrė keistą dabartinę situaciją. A.Kubilius ministro pirmininko poste labiausiai tenkina didžiąją dalį opozicijos ir mažąsias, baigiančias nunykti valdančiosios koalicijos partijas. Besiblaškantys jų lyderiai, neturintys jokio visuomenės palaikymo, naudojasi premjero suteikta laisve karaliauti jiems paskirtose ministerijose ir niekam už nieką neatsakyti. Opozicija trina rankas, garsiai vanoja nepopuliariausią visų laikų Lietuvos politiką ir ramiai laukia, kol baigsis krizė, ir valdžia pati, tarsi pernokęs obuolys, įkris jai į rankas.

Nesvarbu, koks jėgų santykis nusistovės padrikame Seime, bus interpeliuojami tik pavieniai ministrai. Ir labiausiai tie, kurie realiai užkabins senųjų korumpuotų klanų interesus.

Juk realios, idėjinės, kitas gelbėjimo alternatyvas siūlančios opozicijos apskritai nėra. Nepopuliarus ir tuo net besididžiuojantis premjeras neįgaliai opozicijai - tikra likimo dovana. Jis toks nepatrauklus, kad kiekvienas jį kritikuojantis kvailys jau savaime tampa simpatiškas. Opozicija saugos šį premjerą kaip savo akį. Gali būti, kad, netyčia įvykus slaptam balsavimui dėl nepasitikėjimo, A.Kubilių palaikys daugiau socdemų nei konservatorių-krikdemų, tarp kurių jis vis dažniau atsiduria nuošalėje.

Socialdemokratų vadai gudrūs, tarsi lapės. Dabar jiems reikia imti ne Vyriausybę, o savivaldą. Ten daug geresni interesų medžioklės plotai.

Premjero A.Kubiliaus nenoras ar negebėjimas ieškoti nacionalinių susitarimų taip pat labai patogus neturinčiai ko pasiūlyti opozicijai. Ji gali mėgautis savo kritiniu patosu ir kartu neišsiduoti, kad yra tik tuščiaviduris barškalas.

Tačiau visuomenei toks premjeras jau tampa gyva bėda. Sąmoningai sakau - pirmiausia visuomenei, o tik tada valstybei. Socialiai nejautrus, technokratiškas ir buhalteriškas valdymas pavojingas visų pirma čia gyvenantiems konkretiems žmonėms. Jie suvokia, kad valdžia juos laiko tik statistiniais vienetais, užpildančiais biudžeto eilutes. Juk žmonės - našta valstybei! Jų buvimas čia nėra vertybė pati savaime. Net negali žinoti, kada iškils koks nors anksčiau negirdėtas PSD ir pareikalaus susimokėti, tarsi tu būtum koks ateivis. Susimokėti net už praeitį!

Savo griežtumu besididžiuojantis krizės premjeras dirba valstybės ateičiai. Žmonės, norėdami jaustis visaverčiai jau dabar, emigruoja. Jie važiuoja ten, kur net dirbdami dvigubai sunkiau pagaliau jaučia, kad yra žmonės.

Valstybė lieka nežinia kam. Gali būti, jog po kelių dešimtmečių ši griežtų politikų arba, kaip vadina Paulas Krugmanas, fiskalinių vanagų gražiai sutvarkyta valstybė, tarsi kokia korporacija, bus perimta jau visai kitų akcininkų. Tie naujieji gyventojai atvyks iš Rytų, nes gerai sutvarkytam kraštui reikės darbo jėgos, o prakutę emigrantai nenorės čia grįžti ir dirbti už skatikus.

Ir visas šias depresyvias mintis kelia ne kas kitas, o A.Kubilius - geras ir padorus žmogus! Kodėl?

Atsakymas paprastas. Premjero A.Kubiliaus, kaip griežto Lietuvos gelbėtojo, misija žlugo. Ir ne todėl, kad buvo padaryta šiurkščių ekonominių klaidų. Pati makroekonominė valstybės situacija yra daug geresnė, nei įsivaizduoja paprasti žmonės. Tačiau tai ir yra atsakymo raktas. Tai valdžia įvarė gyventojams depresiją! Labai juos prigąsdino! Nejautraus vado šiurkštumas padarė krizę fatalia nelaime.

Tačiau kodėl tas vadas elgiasi būtent taip? Juk jis nėra koks "geležinis Feliksas". Taigi todėl, kad premjeras A.Kubilius tik vaidina ryžtingą politiką. Iš esmės jis visą laiką plaukia pasroviui, vykdydamas iš tolybių ateinančias rekomendacijas. Kai reikia greitai priimti iš tikrųjų ryžtingą sprendimą, kaip moka Prezidentė, premjeras sustingsta.

Įsiklausykite. A.Kubilius turi talentą, kalbėdamas ryžtingu balsu, nieko nepasakyti. Talentą tiksliai įvardyti problemą, o paskui ją pamiršti arba paskandinti biurokratijos pelkėje. Premjero kietumas - tik priedanga. Jo stora oda dengia vidinį sutrikimą, nes dvidešimt metų funkcionavimo nebrandžioje politinėje sistemoje neišugdė ir net negalėjo išugdyti gebėjimų spręsti milžiniškas pastarojo meto valstybės problemas.

Ilgametis retorinis opozicionierius, kuriam valdžia irgi nukrito į rankas be didesnių pastangų, atsidūrė, vaizdžiai kalbant, ant ledo. TS-LKD ir toliau su malonumu būtų buvę opozicijoje, nes ten gyveno lyg tingūs naminiai katinai. Žodžiais - kariai, veiksmais - imitatoriai. Juk net į pastaruosius Seimo rinkimus buvo susiruošta be aistros, be aiškaus vertybinio apsisprendimo brėžti ribą už praeities ir be tikros narsos, kurią dar Aristotelis laikė būtina geram politikui.

Todėl ir dabar reformos daromos tik liežuviais ir "ant popieriaus". Sukeliamas didžiulis beprasmis erzelis, kėdžių perstumdymas, o padėtis nesikeičia.

Galbūt čia net nėra A.Kubiliaus kaltės. Tai objektyvu. Žmogus tiesiog atsidūrė premjero kėdėje jo savybėms netinkamu laiku.

Be to, reikia pripažinti, kad A.Kubilius turi daug gerų savybių. Jis - sąžiningas. Ilgą laiką gerokai supuvusioje politinėje sistemoje A.Kubilius buvo tarp vos kelių įtakingų veikėjų, akivaizdžiai nesusitepusių korupcija. Net dabartinėje Vyriausybėje jis yra pats neturtingiausias. Deja, neryžtingumas kenkia ir korupcijos srityje. Viliaus Navicko skandalas ir visiškai neadekvati reakciją į jį gerokai pakirto premjero reputaciją. Jau pats šio anksčiau niekam nežinomo veikėjo, buvusio milicininko ir statybų verslininko skyrimas Vilniaus meru buvo labai įtartinas.

Ir dar. Dešiniųjų pergalė Latvijos rinkimuose, kitaip nei sako mūsų premjeras, tik dar labiau paryškino jo valdymo problemas. Kontrastas su panašiai taupančiu, tačiau socialiai jautriu, nacionalinio sutarimo siekiančiu latvių premjeru Valdžiu Dombrovskiu yra per daug akivaizdus.

Ką tokioje keblioje situacijoje darytų normali demokratinė partija? Žinoma, joje kiltų pozityvus vidinis bruzdėjimas ir naujo, kitokio, visuomenei patrauklaus lyderio paieška. Tai nereiškia, kad reikia skubaus perversmo. Procesas turėtų vykti natūraliai, atvirai ir garbingai, nesislapstant nuo visuomenės. Ne atvira demokratinė konkurencija, o užkulisių intrigos gali sugriauti partiją. Pasikeitimas turi skaidriai bręsti ir tapti visiems akivaizdus.

Kaip bus įveikta ši lyderystės krizė, ir nulems vienintelės vilčių dar teikiančios Lietuvos partijos likimą.

Delfi.lt

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"