Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Angelas ant pieštuko

 
2017 05 10 6:00

Sakoma, „daug žinosi – greit pasensi“. Negaliu teigti, jog išties žinau daug, bet, regis, pakankamai, nes kartais pasijuntu „pernokusia“ bambekle... Iš neskubrios laiko tėkmės šį kartą mane išmušė ir bambėti išprovokavo mielas suvenyras iš Strasbūro, kurį kai kas vadina Europos širdimi.

Tame mieste yra reto gražumo ir įspūdingo aukščio Dievo Motinos katedra. Turistai, net ir nedaug laiko galėdami skirti Strasbūrui, būtinai aplanko šį 400 metų statytą gotikinės architektūros stebuklą, pradėtą romėnų šventyklos vietoje 1015 metais. Savaime aišku, apsukrūs verteivos irgi nepraleidžia progos vilioti miesto svečių įvairiausiais suvenyrais. Vienas jų vaizduoja angelą, pasodintą (pasmeigtą) ant pieštuko, turinčio užrašą „Cathédrale de Strasbourg“. Angelas labai „praktiškas“ – padarytas iš medžiagos, kurią galima naudoti kaip trintuką. Tai kas čia bloga?

Bloga tai, kad man į atmintį įsirėžė vaikystėje skaityto (tikriausiai Alexandre'o Dumas, tėvo) romano siužetas apie tai, kaip sukilusi liaudis viduramžių Anglijoje nužudė karalių, pasodinusi jį ant geležinio strypo. Taip liūdnai savo dienas baigęs karalius iš tiesų egzistavo – tai buvo Edvardas II. Ir, varge tu mano, nekaltą angeliuką simbolizuojanti figūrėlė, pragmatiškais sumetimais užsmeigta ant pieštuko, atgaivino atmintyje tą visai neangelišką istoriją ir nuvedė klaidžiais moralinių bei estetinių samprotavimų keliais, iš kurių niekaip nebegaliu sugrįžti į mieguistai ramią tolerantiškos europietės būseną!

Viena vertus, krikščioniški įsitikinimai jau ne pirmą kartą trukdo mėgautis religiniais simboliais, įtrauktais į verteivišką reklamos, paslaugų, pigaus šou pasaulį. Laimė, niekada nekilo mintis griebtis smurto dėl nepagarbaus (mano nuomone) elgesio su religinio turinio ar kitomis aukštosios kultūros vertybėmis, bet ir negaliu beatodairiškai pritarti ciniškam jų nuvertinimui, kuo, pavyzdžiui, didžiuojasi prancūzų žurnalistai. Kad ir ką kalbėtų liberaliai nusiteikę piliečiai, manau, neetiška šaipytis iš to, kas didesnei ar mažesnei žmonių grupei brangu ir šventa. Jei ne pagarbos, tada bent nesityčiojimo nusipelno ne tik seksualinės ar religinės mažumos, bet ir religinės „daugumos“. Pasaulis būtų švaresnis ir ramesnis, jeigu paliktume žmogui tam tikrą moralinių, religinių, kultūrinių vertybių erdvę, kurioje jo siela galėtų jaustis saugi, neišpurvinta kasdienio gyvenimo bjaurasčių. Poilsio, atgaivos, vulgarumu ir cinizmu neužnuodyto peno dvasiai reikia dar labiau nei kūnui, nes būtent dvasiniai poreikiai ir gebėjimas kurti skiria žmogų nuo gyvulių pasaulio.

Kita vertus, gal suvenyro kūrėjų sumanytas angeliukas turi misiją globoti žmones, kurie naudosis tokiais pieštukais? Jei taip, jeigu jie tiki antgamtiška angelą simbolizuojančios figūrėlės galia, argi nebuvo galima jos prie pieštuko pritvirtinti kitaip, pavyzdžiui, įspraudžiant pieštuką angelui į rankas, lyg trimitą? Reikėjo tik pasistengti, parodyti šiek tiek subtilumo! Bet juk rodyti gali tik tai, ką turi, o šiuolaikinis verslas nėra pertekęs nei jautrumo, nei subtilumo.

Pasaulis būtų švaresnis ir ramesnis, jei paliktume žmogui tam tikrą moralinių, religinių, kultūrinių vertybių erdvę, kurioje jo siela galėtų jaustis saugi, neišpurvinta kasdienio gyvenimo bjaurasčių.

Nežinia, kas šiais laikais labiau naudojasi pieštukais – suaugusieji ar vaikai, bet dvasinė, etinė nejautra badyte bado akis ne tik suvenyrų versle, bet ir kitose gyvenimo srityse, kur kadaise buvo įprasta mėgautis formos ir turinio subtilumu, skoniu, harmonija. Filosofų (tiesa, ne visų) nuomone, tokia dvasinė nejautra būdinga visai šiuolaikinei liberaliajai demokratijai, nes ji, pasak profesoriaus Alvydo Jokubaičio, „nebesusitvarko su gamtos mokslų ir technikos pažanga, kuri virto tikslu savaime, be aukštesnės žmogaus prigimties sampratos“. Vienas (skaudžiausias) to nesusitvarkymo rezultatų – lavina patyčių, siaučiančių mokymo įstaigose, ir vis didėjantis paauglių savižudybių skaičius. Regis, smulkmenos: spyris kačiukui, suaugusių dėdžių į kairę ir dešinę mėtomos vulgarybės (kaip šū...as), užplūdusios TV ir radijo eterį, prasibrovusios net į poeziją, nepelnytai viešai išjuoktas politikas, angelas ar šuniukas, „pasmeigti“ ant pieštuko ar kitokio rašiklio... Pagaliau mugė Didįjį Velykų penktadienį... Smulkmenos?

Bet juk ir stichinės nelaimės, ir žiauriausi nusikaltimai prasideda nuo mažmožio, nuo smulkmenos. Daugelio didžiųjų pasaulio upių pradžia – maži upeliukai ar užpelkėję ežeriukai. Ištisus kraštus siaubiantys potvyniai prasideda nuo „nekaltų“ lietaus lašų, o žudikai, prievartautojai tokie irgi negimsta. Jie išauga iš mažų, bejėgių mielų kūdikėlių, kurie augdami nepatyrė taurinančio meilės ir kultūros poveikio, kurių niekas nesustabdė po pirmo neva menko nusikaltimo... Ir maža angelo figūrėlė, nedelikačiai užmauta ant pieštuko, veda mus prie šiuolaikinėje Vakarų (į kuriuos skubiai lygiuojamės) visuomenėje vyraujančio materializuoto požiūrio į vertę ir vertybes, kai faktai, daiktai, pelnas yra viskas, o išsilavinimas, kultūra, etinės, moralinės vertybės – niekas. Kadangi kiekvienas veiksmas sulaukia atoveiksmio, visuomenę, kuri nekritiškai garbina aukščiau moralės išsikėlusius mokslininkus, tie patys mokslininkai, jei tikėsime A. Jokubaičiu, traktuoja kaip moralinės prasmės neturintį gaminį, kaip bedvasį mechanizmą. Kitaip tariant, kaip suvenyrinę angelo figūrėlę, pasmeigtą ant pieštuko...

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"