Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Ant Jo delno esame visi

 
2016 11 13 6:00

Pokyčiai – neatskiriami žmonių palydovai... Remiantis Biblija, prieš pirmųjų angelų ir žmonių moralinį nuopuolį, dieviškoje tvarkoje nebuvo net mažiausių chaoso reiškinių, nes nebuvo blogio jėgos, priešiškos Kūrėjo sumanymams. 

Dievas nuosekliai vykdė savo visuotinį kūrinijos klestėjimo planą (Pr 1, 31). Po minėto nuopuolio greitai paaiškėjo, kad žmonijos egzistencijai reikia kito Dievo plano, kurį ant kryžiaus tobulai įvykdė Gelbėtojas...

Šaltas ir ramus lapkričio rytas. Šį rudenį pirmą kartą alyvos meta lapus, kurie, nukritę ant žemės, riečiasi į viršų ir primena kūdikius, spurdančius iškeltomis kojomis bei rankutėmis ir savo kūno poza bylojančius: „Padėkite mums, juk matote, kad mes esame silpni“. Kaip savo rūbą keičianti gamta skelbia: „Vyksta neišvengiamos permainos“, taip ir žmonės, darydami sprendimus, pavyzdžiui, išrinkę naują JAV prezidentą, ne tik tikisi pasikeitimų, ypač materialaus gyvenimo atžvilgiu, bet natūraliai laukia didesnio saugumo, ramybės ir savaip įsivaizduojamos laimės siekių įgyvendinimo... Tai liudija apie Kūrėjo kiekvienam žmogui širdin įdiegtą tos absoliučios gerovės siekį, kuris šiame gyvenime niekada nebus pilnai realizuotas.

Palaiminti tie, kurie, pasitikėdami Jėzaus autoritetu, atsiliepia į Jo kvietimą stebėti šio gyvenimo ženklus ir, matydami svarbius pokyčius, juos stengiasi maldingai vertinti malonės šviesoje... Anksčiau ar vėliau žmonių kūnams bus lemta visiškai sustingti ir jų sieloms teks pas savąjį Dievą „išskristi“. Tada paaiškės, kokią neįkainuojamą vertę turėjo kiekvieno žmogaus sprendimai, kai jie (kartais ir klaidingai), bet su įsitikinimu stengėsi savo mintis pajungti Viešpaties mintims ir savuoju gyvenimu Jam sakė „Taip“.

Netenka abejoti, kad Dievo Sūnus už mūsų nuolatinio vidinio žvilgsnio aštrinimo pastangas – dvasinio gyvenimo ugdymą – jau dabar atlygina didesniu įžvalgumu suvokti, ypač kai kuriuos kitaminčių motyvus, ir padeda, trumpai suglumus, nesutrikti bei sakyti: „Viešpats tikrai čia, su manimi, todėl kas gali mane atskirti nuo Jo ramybės, be perstojo į mane sruvenančios? Esu Jo malonės belaisvis, todėl nedrįsiu palikti Jo širdies užutekio ir, nepyksiu ant pasaulio, kad neišsipildė mano lūkesčiai – nelaukiau tokio ar kitokio rezultato, – nenusimesiu Jo laisvės pančių, nes iki širdies gelmių tikiu: vien pasaulio teikiama laisvė yra jos iškamša, fikcija ir gėdingos nepertraukiamos vergystės virvės, tempiančios tik žemyn“.

Artėdami prie naujų liturginių metų slenksčio, išgirstame Jėzaus žodžius apie karus, kataklizmus, persekiojimus, išdavystes (Lk 21, 9 – 16). Iš pirmo žvilgsnio, nieko naujo Jis nepasako, nes žinome, kad visam blogio jėgų veikimui raudona šviesa bus įžiebta, kai Jis sugrįš žmonijos teisti, ir tada visos žmonių širdžių paslaptys bus atidengtos. Bet visada šviežia yra ši esminė mintis: Jo atėjimo laikas yra visiškai nepavaldus mūsų laikrodžių rodomam laikui, todėl gali įvykti bet kurią valandėlę, ir Jo atėjimas bus toks tikras bei netikėtas, pranoks net mūsų laikino gyvenimo žingsnių tikrumą, nes lemtingą akimirką viskas priklausys tik nuo Jo vienintelio bei galutinio Sprendimo...

Viešpats mus perspėdamas pernelyg giliai nebristi į nesibaigiančių rūpesčių jūrą (Lk 21, 34) ir mokydamas budėti bei melstis, kad (dėl žmogiško silpnumo darydami daug klaidų) neišklystume iš kelio, vedančio pas Jį, labiausiai nori, kad iš tiesų stengtumės rūpintis, kaip Jam patikti, kaip su Juo drauge būti bei Jam visus savo išmėginimus patikėti. Leisdami, kad mūsų širdis bei mintis, kuo daugiau užvaldytų Šventoji Dvasia, niekada nesureikšminsime visuomenėje renkamų net tų pareigūnų, kuriems suteikiami atsakingiausi vykdomosios valdžios įgaliojimai. Be abejo, gerbsime daugumos žmonių išrinktus politikus, bet negalėsime sutikti su tais jų veiksmais, kurie kartais prieštaraus bendrajai gerovei, prigimtinei teisei, Dekalogui ar dieviškos meilės įstatymui (Mt 22, 37).

Katekizmas moko, kad „niekas neprivalo laikytis savavališkų ar neteisingų, ar natūraliai dorovinei tvarkai prieštaraujančių įstatymų. Tuomet žmogus turi teisę, o prireikus – net pareigą, priešintis valdžiai“. Tas, kuris yra plačios širdies, erudicijos ir gilios tolerancijos žmogus, kartais net savo ideologinį priešininką priima kaip lygiavertį žemės keliautoją. Malonei veikiant, jis mokės atskirti blogą jo darbą, nuo jo Dievo akyse neprilygstamos asmeninės kaip nepakartojamo kūrinio vertės. Bet sąmoningas krikščionis yra pašauktas visada į visus priešininkus žiūrėti per Dievo akinius. Jis, pasak šv. Arso klebono, ne tik „gerbs gerą savo priešų reputaciją“, bet kaskart klystantįjį širdies atsidūsėjimu patikės Viešpaties gailestingumui, nes, matydamas asmeninį ribotumą, gerai suvoks, kad čia priešininkui tik dangus gali padėti pasikeisti.

Tikintieji, pabaigę savo subjektyvius vertinimus apie naująjį JAV prezidentą, malonės inspiruojami yra kviečiami dažna malda palydėti galingiausios šalies vadovą, nuo kurio daromų valstybinės reikšmės veiksmų savaip priklauso ir bendras pasaulio šalių saugumas, geopolitinė padėtis ir iš dalies visų mūsų ateities gerovė. Informacijos priemonėmis nepertraukiamu srautu besiliejančios žinios šį globalų pasaulį sumažina iki adatos galvutės dydžio, nes kartais iš tolimo krašto mus pasiekianti naujiena, taip įtraukia į savo aktualumo verpetą, kad, atrodo, patys dalyvaujame jos procese...

Taigi, kad galėtume gyventi ramų ir taikingą gyvenimą, nepaliausime mokytis skaityti epochos ženklus, nes jie brėžia gaires į Tą, kuris savo delne iš savo gerumo mus tebelaiko.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"