TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ant parako statinės

2016 01 13 6:00

Dažniausiai esi nepastebimas, kai komandai sekasi, nes visi nuopelnai atitenka žaidėjams, ir sulauki pelnytos arba nepelnytos kritikos, o kartais ir purvo drabstymo, kai auklėtiniai žaidžia beviltiškai, nors pats visada stovi šalia atsarginių suolo. Būti treneriu yra nemenkas išbandymas. Trenerio darbas – tai nemiga, žylantys plaukai, nervų gadinimas ir sėdėjimas neretai surištomis rankomis (kai savininkas ant popieriaus skiautės surašo privalomus žaidėjų keitimus) ant parako statinės.

Tačiau kiekvienas treneris, pasirašydamas sutartį su nauju klubu ar federacija, jei kviečiamas vadovauti rinktinei, žino, kad šis darbas laikinas, ir statinė anksčiau ar vėliau sprogs. Tai suvokia kiekvienas specialistas, brisdamas į naujus vandenis, kuriuose neretai nuskęstama labai greitai. Geriausias pavyzdys yra Vilniaus „Lietuvos ryto“ krepšinio komanda, nes vien šį sezoną jos vyriausiuoju treneriu pabuvo keturi asmenys.

Kritikos lavina specialistus pasiveja ne tik dėl to, kad auklėtiniai prastai žaidžia. Kaip tu gali traukti klubą ar rinktinę į aukštumas, kai trenerio darbo biografiją gali surašyti į dvi eilutes? Pasakysiu kitaip: jei esi žaidėjas, dar nereiškia, kad gali mokyti kitus. Yra pakankamai pavyzdžių. Kad ir visų linksniuojamame futbole.

Jokios komandos savarankiškai netreniravęs Raimondas Žutautas 2010 metais buvo paskirtas nacionalinės rinktinės treneriu. Laikydamas rinktinės vairą jis oficialiai debiutavo Charkove, kai mūsiškiai 0:4 pralaimėjo Ukrainos nacionalinei komandai. Vėliau jo vadovaujami futbolininkai laimėjo 2012 metų Europos čempionato atrankos rungtynes prieš Čekiją, draugišką susitikimą prieš Lenkiją, tačiau patyrė pralaimėjimą prieš nykštukinės Lichtenšteino Kunigaikštystės rinktinę, o namie su ja sužaidė lygiosioms. Atranka baigta pralaimėjimais Škotijai ir Čekijai, todėl treneris tuojau po atrankos ciklo atsistatydino.

Arba „Lietuvos ryto“ treneris iš Argentinos Marcelo Nicola. Buvęs krepšininkas ne vienus metus Italijoje ir Ispanijoje dirbo asistentu, o vyriausiuoju treneriu – tik kelis mėnesius. Ir 2015-ųjų vasarį atėjo vadovauti „Lietuvos ryto“ krepšininkams. Tų pačių metų lapkričio viduryje jo karjera Lietuvoje baigėsi, nes Vilniaus komanda Europos taurės turnyre pasirodė prasčiausiai per visą klubo istoriją. Žinoma, dėl to galima kaltinti ir klubo valdybą, supirkusią gerus žaidėjus, kurie mėgsta tik atakuoti, bet gynybos specialistų komandoje buvo vos vienas kitas. Tačiau bene vaizdžiausiai M. Nicolos darbą sostinės klube apibūdina trenerio Rūtenio Paulausko žodžiai: „Buvęs vilniečių treneris nesuprato, kaip ir ką reikia daryti. M. Nicola nesuvokė, kur pateko. Buvo apsirikta manant, kad geras žaidėjas būtinai turi būti ir geras treneris. Kartais pasitaiko, kai nieko netreniravęs krepšininkas atvyksta į komandą dirbti treneriu ir jam pavyksta. Bet paprastai taip nebūna. Tai ir pasitvirtino Vilniuje. M. Nicola ne tik neturėjo trenerio patirties, bet, paaiškėjo, ir treniruoti nemokėjo. Todėl tai yra pamoka visiems.“

Kiekvieno trenerio svajonė, kad palikus komandą jį minėtų geru žodžiu. „Gintarai, ačiū už atsidavimą“, – iškeldami tokį plakatą į „Žalgirio“ areną susirinkę aistruoliai išreiškė pagarbą Kauno „Žalgirio“ ekipą šeštadienį palikusiam Gintarui Krapikui. Tokį elgesį po trenerių atleidimo komandų gerbėjai demonstruoja retai. Kad ir ką kalbėtų krepšinio mėgėjai apie šį strategą, G. Krapikas vertas pagarbos vien už tai, jog komandai sutiko padėti sunkiu metu, kai legendinį klubą prislėgė buvusio savininko Vladimiro Romanovo palikta milžiniška skolų našta.

„Žalgirio“ vyriausiąjį trenerį G. Krapiką pakeitė Šarūnas Jasikevičius. Vieno garsiausių pastarųjų dešimtmečių Lietuvos krepšininkų trenerio patirtis menka – Kauno klube asistentu jis dirbo pusantro sezono. Netikėtai tapęs vyriausiuoju treneriu Šarūnas prisipažino sunkiai suvokiantis, kas įvyko. Dabar krepšinio visuomenė išplėtusi akis stebės kiekvieną keturis kartus Eurolygos čempiono, 2003 metais su Lietuva Europos krepšinio čempionate triumfavusio ir daugybę nacionalinių pirmenybių laimėjusio kauniečio žingsnį. Tačiau naujajam Kauno klubo strategui nereikia imti į galvą specialistų išsakytų minčių, kad „Žalgirio“ sudėtis šį sezoną nepajėgi deramai kovoti Eurolygos TOP 16 etape. Šarūnas turi begalę idėjų, kurioms įgyvendinti reikia tik laiko.

Baigęs karjerą Š. Jasikevičius galėjo tapti funkcionieriumi. Buvę žaidėjai gali tapti ir sportininkų agentais. Galima komandoje dirbti ir sporto direktoriumi. Ir asistentu. Galima dirbti ir jaunimo komandos strategu. Galima sukurti savo verslą, kaip Virginijus Praškevičius ar Kęstutis Šeštokas. Galima ir krėsti pokštus kaip Gintaras Einikis. Pasirinkti yra iš ko.

Tačiau, kaip teigė 2013-aisiais profesionalaus krepšininko karjerą baigęs Donatas Slanina, jo ir ankstesnė karta perėjo įvairiausias krepšinio mokyklas, matė daug trenerių. Tas žinių bagažas juk niekur nedingsta. Šarūnai, įrodyk, kad geras žaidėjas gali būti ir geras treneris.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"