TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Antroji pensijų sistemos pakopa Lietuvoje: ką renkamės?

2013 07 01 12:07

Liko du mėnesiai, per kuriuos antrosios pensijų sistemos pakopos (pensijų fondų) dalyviai turėtų apsispręsti ką toliau daryti. 

Remiantis praėjusio Seimo priimtais įstatymų pakeitimais, galima rinktis vieną iš trijų alternatyvų – 1) likti šioje sistemoje su įstatyme numatytomis Sodros įmokomis į pensijų fondą; 2) likti joje ir dar papildomai mokėti 1 procentą (nuo 2016m. – 2) savo darbo užmokesčio bei gauti papildomą valstybės subsidiją; ar 3) grįžti į Sodrą. Apsispręsti turėtų padėti pensijų skaičiuoklė, tačiau ji kelia didelių abejonių, nes yra neišsami ir gali klaidinti. Viešojoje erdvėje vyksta šiokia tokia diskusija, tačiau joje su tendencingais argumentais dominuoja tie, kas gali susimokėti už reklamą – pensijų fondai. Ir sumoka iš tų pačių jiems iš Sodros pervestų įmokų, skirtų pensijoms kaupti. Todėl galbūt čia išdėstytos mintys ir argumentai kam nors padės geriau įvertinti dalyvavimo tokioje sistemoje riziką ir naudą.

Dabartinei pensijų sistemos antrajai pakopai Lietuvoje – jau beveik dešimt metų. Tačiau per visą šį laiką Lietuvoje neteko girdėti ar skaityti išsamaus ir sistemingo jos įvertinimo. Kam naudinga joje dalyvauti, o kam – pernelyg rizikinga? Ar Lietuva pajėgi vienu metu mokėti pensijas dabartiniams pensininkams ir iš tų pačių lėšų finansuoti pervedimus į pensijų fondus? Ką apie tokias pensijų sistemas mano pasaulyje pripažinti autoritetai?

Tiesa, Lietuvos bankas prieš maždaug du mėnesius paskelbė studiją, kuri byloja, kad dabartinė antroji pensijų sistemos pakopa yra tinkamas sprendimas didžiajai daliai jos dalyvių ir visai valstybei. Tačiau to paties banko valdybos pirmininko pavaduotojas ekonomistas R. Kuodis kritiškai vertina šią pakopą ir teigia, kad ji nesprendžia jokių esminių pensijų sistemos, demografinių ar finansinių valstybės problemų. Maža to, pasak jo, paskelbta pensijų skaičiuoklė yra neišsami, nes joje nėra įvertinti visi su antrąja pakopa susiję kaštai. O juk būtent Lietuvos bankas privalo užtikrinti, kad finansinių paslaugų pardavėjai neklaidintų vartotojų.

Taigi, kuo tikėti? Manau, verta pasiremti ir pasaulyje pripažintų ekonomistų, tyrusių tokių pensijų pakopų veikimą kitose šalyse, studijomis. Vienas jų – Nobelio ekonomikos premijos laureatas, buvęs Pasaulio banko vyriausiasis ekonomistas J. Stiglitzas. Jis dar 1999 metais – ketveri metai iki įstatymo Lietuvoje priėmimo! - skaitydamas pranešimą apie pensijų sistemas ir antrąsias jų pakopas Pasaulio banko konferencijoje, nuodugniai apibendrino tokių pakopų veikimą ir suformulavo svarbias išvadas. Esu tikras, kad jeigu Lietuvos politikai, balsavę už Pensijų kaupimo įstatymą 2003 metais būtų susipažinę su šiomis išvadomis, būtų balsavę kitaip. Tačiau gal dar nevėlu ir dabar pasigilinti į pensijų ekonomikos bei finansų pradžiamokslį?

Pasak J. Stiglitzo, pensijos kaupimo privačiuose fonduose pagrindu – labai sudėtingi ir kompleksiniai (sudėtiniai) finansiniai produktai, susiję su reikšminga rizika ir dideliais neapibrėžtumais tokių produktų turėtojams. Tai - ne tik investavimo (finansų rinkų) rizika, apie kurią dažniausiai girdime vietinėse diskusijose, tačiau ir anuitetų rizika. Anuitetai – tai finansiniai produktai, kuriuos kaupęs lėšas pensijų fonduose žmogus turės įsigyti, išėjęs į pensiją.

Prieš kelias dienas man paskambino pensijų fondo atstovė ir paklausė, ar jau apsisprendžiau ką darysiu su savo antrosios pakopos pensijų kaupimo sutartimi ir ar turiu kokių nors klausimų. Uždaviau jai viso labo du. Kaip ji siūlo įvertinti infliacijos poveikį anuiteto išmokos perkamajai galiai išėjus į pensiją ir kas bus su šiomis išmokomis, jei bankrutuos anuitetą pardavusi gyvybės draudimo bendrovė? Atsakymų nesulaukiau. Tik komentarą, kad tai – gana gilūs klausimai. Tačiau tai – visiškai natūralūs klausimai, į kuriuos atsakyti turi būti pasirengę visi pensijų fondų pardavėjai.

Tai, kad šių fondų atstovai nelinkę diskutuoti apie anuitetus – sudėtinę antrosios pensijų pakopos produkto dalį - tikriausiai reiškia, kad jie patys nežino atsakymų į šiuos klausimus. Jie paprasčiausiai suinteresuoti surinkti kuo daugiau įmokų į savo fondus, nes nuo to priklauso jų pajamos, atlyginimai ir pelnas. Ir tai – normalu, nes jie – pelno siekiančios įmonės.

Tačiau Lietuvos bankas, prižiūrintis finansinių paslaugų teikimą ir privalantis ginti tokių paslaugų vartotojų teises turėtų žinoti, kad su anuitetais susijusios rizikos realios ir kad jas perkelti milijonui šalies gyventojų – visiškai neleistina. Tai turėtų suprasti bei įvertinti ir politikai, kurie privalo vykdyti parlamentinę Lietuvos banko priežiūrą bei jausti atsakomybę už antrosios pakopos dalyvius, ypatingai gaunančius nedideles pajamas ir nesuprantančius, kokią riziką jie prisiima. Akivaizdu, kad tokie sudėtingi pensijų produktai negali būti siūlomi visiems šalies dirbantiesiems, kaip kad yra šiuo metu.

Kita J. Stiglitzo išvada – antroji pensijų sistemos pakopa, grįsta kaupimu privačiuose fonduose, yra apipinta įvairiais ekonominiais mitais. Tarp tokių mitų, kurie gajūs ir Lietuvoje – kad ji sprendžia finansines valstybės problemas, kad tai – vienintelė pensijų reformos alternatyva ir pan. Pasak jo, besivystančių ekonomikų šalyse nėra pakankamo pagrindo remtis „nusistovėjusiu mąstymu“, jog privačiai valdoma įmokų į fondus sistema – geriausias pasirinkimas.

Tarp galimų alternatyvų kurti antrąją pensijų pakopą, J. Stiglitzo manymu, turėtų būti ir gerai sutvarkyti viešųjų finansų pensijų planai. Be to, visiškai nebūtina kaupti lėšas kokiose nors fonduose. Svarbu, kad pensijų sistema būtų skaidri, subalansuota, o išmokų dydis reikšmingai priklausytų nuo per visą gyvenimą sumokėtų įmokų. Deja, lietuviškoji Sodra šiuo metu tokiomis savybėmis nepasižymi ir todėl ją būtina pertvarkyti.

Kitas specialistas, tiriantis viešojo sektoriaus vaidmenį ekonomikoje – N. Barras – Tarptautinio valiutos fondo užsakymu atliktoje studijoje (dar 2000 metais - taip pat gerokai iki minėto įstatymo priėmimo) apibendrinęs pensijų sistemų veikimą įvairiose šalyse, suformulavo sąlygas, kurios būtinos vykdyti pensijų reformą kaupimo privačiuose fonduose pagrindu. Kai kurios iš tų sąlygų – išprususi (finansiškai raštinga) visuomenė, finansų rinkų branda ir pakankamas finansinių aktyvų pasirinkimas, efektyvi priežiūros sistema, valstybės institucijų gebėjimas surinkti mokesčius bei užtikrinti makroekonominį stabilumą.

Ką, jūsų manymu, apie finansinį raštingumą liudija faktas, kad, remiantis sociologinių apklausų duomenimis, 40 proc. Lietuvos gyventojų net nežino, ar yra sudarę pensijų kaupimo sutartį? Ar verta jų klausti apie finansų rinkas, akcijų ar obligacijų pajamingumą, jau nekalbant apie anuitetus ir jų riziką? Taigi, matyt, aišku, kad apie pakankamą finansinį raštingumą Lietuvoje kalbėti nėra pagrindo.

Finansų rinkos Lietuvoje jau daug metų pernelyg seklios, jose dominuoja skandinaviški bankai, o finansinių aktyvų pasirinkimas – gana menkas. Todėl didžioji dalis pensijų fondų dalyvių lėšų investuojama kitose šalyse. Neretai mums sakoma, kad tai netgi gerai, nes taip neva išskaidoma rizika. Tačiau kita vertus, sukauptos lėšos iškeliauja iš šalies, didina valstybės priklausomybę nuo tarptautinių finansų rinkų, o vietiniai pensijų fondų valdytojai dažnai veikia kaip paprasčiausi finansų tarpininkai, nes investicinius sprendimus priima ne jie, o jų kolegos kitose šalyse.

Dėl Lietuvos banko gebėjimų tinkamai prižiūrėti šalies finansų sistemą jau daug metų turiu didelių abejonių. Ši institucija iki šiol nesiryžta ar nepajėgia įvertinti Skandinavijos bankų įtakos sukeliant krizę Lietuvoje ir klaidų ir aplaidumo jų neprižiūrint 2005-2008 metais. Tuo tarpu jau pusantrų metų Lietuvos bankas prižiūri ne tik visą finansų sistemą, įskaitant pensijų fondus, bet ir privalo ginti finansinių paslaugų vartotojų teises. Tai reiškia – ir maždaug milijono pensijų kaupimo sutarčių savininkų interesus. Tačiau apie kokį interesų gynimą galima kalbėti, jei paskelbta pensijų skaičiuoklė – pagrindinis pensijų fondų pardavėjų instrumentas – kelia didelių abejonių, o sudėtingi pensijų produktai, kaip minėta, siūlomi jų rizikos įvertinti negalintiems gyventojams?

Ką beįvesite į šią skaičiuoklę, visada gausite rezultatą, kad kaupti pensijų fonde apsimoka. Kam tuomet reikalinga tokia skaičiuoklė? Gal vertėjo išleisti kokį nors prezidentinį dekretą, kad visiems – net ir esantiems arti pensinio amžiaus žmonėms ir gaunantiems minimalų atlyginimą - verta dalyvauti antrojoje pakopoje? Nebūtų reikėję gaišti laiko kuriant šią skaičiuoklę, o pensijų fondų atstovai dabar galėtų greičiau įtikinti gyventojus pervesti dar daugiau lėšų į jų sąskaitas.

Apie valstybės institucijų (ne)gebėjimą užtikrinti makroekonominį stabilumą geriausiai liudija pastarųjų dešimties metų įvykiai. Nevaldoma paskolų ir nekilnojamojo turto rinkos plėtra 2004-2008 metais ir po to sekęs beveik 15 proc. BVP nuosmukis ir 50 proc. statybų sektoriaus susitraukimas, didžiulis nedarbas, 9,5 proc. biudžeto deficitas ir beveik 30 milijardų litų išaugusi valstybės skola 2009-2012 metais. Apie šešėlinės ekonomikos ir kontrabandos mastą taip pat girdime pakankamai dažnai, todėl gebėjimas surinkti mokesčius taip pat kelia didelių abejonių.

Todėl galima pagrįstai teigti, jog Lietuvoje nei prieš dešimt metų, nei dabar nėra beveik jokių būtinų sąlygų pensijų reformai, grįstų kaupimu privačiuose fonduose. Nepaisant to, ji čia toliau vyksta.

Ir vyksta beveik visą dešimtmetį ją finansuojant valstybės pasiskolintais pinigais, kurie didina finansinę ir mokestinę naštą visiems be išimties gyventojams – ir vaikams, ir dabartiniams pensininkams. Valstybės kontrolė du kartus (2005 ir 2008 metais) kritiškai įvertino tokią padėtį, tačiau, matyt, tai mažai kam rūpi.

Jei vis dar trūksta informacijos priimti sprendimui dėl tolesnio dalyvavimo antrojoje pensijų sistemos pakopoje, pabandykite sau atsakyti dar į kelis klausimus:

Ar turėsite iš ko rinktis, kuomet išeisite į pensiją, jei Lietuvoje nebus pakankamai anuitetų pardavėjų? Šiuo metu yra vienas.

Kokia bus jūsų pensija (ir lūkesčiai valstybės atžvilgiu) jei nesukaupsite pakankamos sumos privalomam anuiteto įsigijimui, o sukauptas pensijų fonde lėšas išleisite ar padovanosite?

Ar žinote, kad nusprendę grįžti į Sodrą, iki kitų metų pradžios pensijų fonde sukauptus pinigus privalėsite jame palikti? Kaip jie bus valdomi, kokia bus jų vertė bei jūsų pensija, kuomet sulauksite šio garbingo amžiaus?

Ar jus tenkins situacija, jei nuspręsite toliau kaupti, tačiau pensinis amžius bus nuolat didinimas ir negalėsite pasinaudoti sukauptomis lėšomis, nors sutarties sudarymo metu turėjote tokių ketinimų ir teisių?

Ar žinote kas yra gyvenimo ciklo investavimas ir ar aptarėte tai su savo pensijų fondo valdytoju?

Jei žinote atsakymus į didžiąją dalį šių klausimų ir galite juos pagrįsti, tuomet gal ir esate pasirengę priimti pamatuotą sprendimą dėl tolesnio dalyvavimo antrojoje pensijų sistemos pakopoje. Jeigu ne, pabandykite šiuos klausimus užduoti savo pensijų fondo atstovui, Lietuvos bankui ir politikams, kurie privalo atstovauti ir ginti jūsų interesus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"