Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Antrojo turo belaukiant

 
2016 10 21 6:00

Taip jau istoriškai susiklostė, kad Seimą renkame pagal mišrią rinkimų sistemą: 70 parlamentarų – daugiamandatėje apygardoje, 71 – vienmandatėse. Sprendimas taip rinkti Seimą – kompromisas, įtvirtintas Konstitucijoje. Algirdo Brazausko vadovaujami politikai tada buvo už proporcinio atstovavimo sistemą, Vytauto Landsbergio – už mažoritarinę. Kadangi nei vieni, nei kiti nenorėjo keisti savo nuomonės, pasirinkta vienintelė įmanoma išeitis, iš dalies tenkinanti abi ginčo šalis.

Prieš ketvirtį amžiaus įteisintas būdas rinkti Seimą nuolat yra kvestionuojamas. Paprasti piliečiai dažniausiai nori, kad būtų atsisakyta rinkimų pagal sąrašus ir balsuoti už konkrečius žmones vienmandatėse apygardose. Toks pageidavimas suprantamas, nes atspindi bendrą tendenciją demokratinėse šalyse, – piliečiams reikia asmeninio ryšio su politikais. Juk pagal sąrašą išrinktas parlamentaras neturi ryšio su konkrečia vietove, kurios gyventojai galėtų nulemti jo politinę karjerą.

Tačiau kai kurie dabartiniai mūsų politikai pasisako už proporcinio atstovavimo sistemą ir siūlo atsisakyti vienmandačių apygardų. Galima suprasti jų norą išvengti tikrosios konkurencijos apygardose, juk būti įtrauktam į sąrašą saugiau, ypač jei esi partijos elito narys. Per šią Seimo kadenciją ne vienas socialdemokratas viešai kalbėjo, kad reikia pereiti prie rinkimų vien pagal sąrašus. Keista, jog socialdemokratai taip greitai pamiršo, kad 2012 metų Seimo rinkimuose pagal rezultatus daugiamandatėje apygardoje jie liko antri po Darbo partijos, ir jei ne vienmandatės apygardos, valdančiojoje koalicijoje būtų buvę kaip jaunesnieji broliai.

Šie Seimo rinkimai – taip pat puikus pavyzdys, rodantis, kas nutiktų, jei parlamentarai būtų renkami tik pagal sąrašus. Konservatoriai turėtų 40 mandatų (jau turimus dauginame iš dviejų), Valstiečių ir žaliųjų sąjunga – 38, socialdemokratai – 26, liberalai – 16 ir t. t. Rinkimai jau būtų įvykę.

Dabar socialdemokratai, pelnę 13 mandatų, turi bent teorinę galimybę pasivyti ir pralenkti „valstiečius“, gavusius 19 mandatų. Antrasis turas vienmandatėse apygardose gali gerokai pakoreguoti rezultatus, nes atsiranda konkrečių politikų patrauklumo veiksnys. Tiek socialdemokratai, tiek konservatoriai turi daugiau ryškių politikų nei „valstiečiai“.

Kita vertus, gali suveikti ir vadinamasis bangos veiksnys. Dabar „valstiečiai“ ir konservatoriai yra „ant bangos“, o socialdemokratai – ne. Pastarieji iššvaistė turėtą populiarumą, nes nesugebėjo adekvačiai reaguoti į maždaug prieš metus pradėtą puolimą prieš juos. Be to, socialdemokratai padarė ne viską, kad parodytų tautai nuveiktus darbus, o balsuodami už naująjį Darbo kodeksą pakenkė savo reitingams. Dėl to belieka apgailestauti, nes mūsų visuomenei labai reikia tvirtos kairiosios partijos.

Juk politinis susiskirstymas į kairiuosius ir dešiniuosius dar neatgyveno, ir vargu ar kada nors atgyvens. Politikoje, kaip ir sporte, rungtyniaujama. Kai yra aiški etiketė – kairioji ar dešinioji partija, rinkėjams tiesiog lengviau apsispręsti.

Rezultatai daugiamandatėje apygardoje rodo, kad rinkėjai truputį pakrypo dešiniųjų link. Pradėkime nuo Liberalų sąjūdžio, už kurį 2012 metų rinkimuose balsavo 117 tūkst. gyventojų. Per šiuos rinkimus liberalų elektoratas po visų Eligijaus Masiulio „nuotykių“ beveik nesumažėjo – už juos balsavo 115 tūkst. rinkėjų.

Gerokai padidėjo konservatorių elektoratas – net 70 tūkst. balsų (nuo 206 tūkst. iki 276 tūkst.). Tai aiškiai rodo, kad partijos atnaujinimo ir atjauninimo projektas pavyko, o naujasis jos vadovas pasirodė patrauklus ir gebantis būti lyderiu.

Kairiųjų stovykloje – sudėtingesni pokyčiai. Pirmiausia kyla klausimas, kieno sąskaita „valstiečiai“ papildė savo elektoratą net 221 tūkst. rinkėjų? Pagrindinis „donoras“ čia greičiausiai buvo Darbo partija, netekusi beveik 212 tūkst. rėmėjų. Kitas „donoras“ – socialdemokratai, praradę 68 tūkst. rinkėjų. „Tvarka ir teisingumas“ neteko 32 tūkst. šalininkų. Iš viso „darbiečiai“, socialdemokratai ir „tvarkiečiai“ neteko 312 tūkst. rinkėjų, todėl akivaizdu, kad „valstiečiai“ perėmė toli gražu ne visus jų balsus.

Kam atiteko likusieji? Dviejų asmenų vadovaujamai antikorupcinei koalicijai (gavo 77 tūkst. balsų), kuri ir buvo sukurta kairiojo elektorato protesto balsams perimti, tačiau į Seimą ji nepakliuvo. Jei ne ši koalicija, Darbo partija tikriausiai būtų peržengusi 5 proc. barjerą. Kitas jos uždavinys greičiausiai buvo atimti rinkėjus iš „valstiečių“, tačiau šiuo atveju nesulaukta tokios sėkmės.

Prognozuoti galutinį jėgų išsidėstymą Seime – nelengvas darbas, nes vienmandatėse apygardose rinkėjų pasirinkimą lemia ne tik partiniai, bet ir asmeniniai veiksniai. Kai telieka du kandidatai, daug reiškia jų patirtis, reputacija, mokėjimas bendrauti su žmonėmis. Be to, antrajame ture gyventojų aktyvumas būna kur kas mažesnis, todėl pranašumą įgyja kandidatai tų partijų, kurių rinkėjai yra drausmingesni ir būtinai eina balsuoti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"