TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Anų Velykų ilgesys

2008 03 20 0:00

Kalendoriuje nurodytos šventės ne visada pažadina šviesią, džiaugsmingą nuotaiką, maždaug tokią, kuri atitiktų prekybos tinklų reklamą. Už ilgesnius šventinius savaitgalius neretai tenka sumokėti keliom eismo dalyvių gyvybėm - per girtavimą, šventinį nuovargį ir lenktynes keliuose. Ir namisėdoms atsibosta spoksoti į televizorių, stebėti, kaip gimsta naujos žvaigždės (ir juodosios skylės) arba kaip "juodukų" "Žalgiris" kovoja su tokiu pat šėmargu "Lietuvos rytu".

Džiaugsmingiausias savo tautos gyvenimo Velykas šventėme prieš dvidešimt metų, iškentę penkis dešimtmečius trukusią bolševikinę gavėnią. Visi, kas tik toj šventėj dalyvavo, "išgyveno prasmingo gyvenimo džiaugsmą" (V.Landsbergis), širdimi pajuto, ką reiškia visai tautai prisikelti. Nė vienas nebuvo atstumtas, kuris norėjo dėtis prie Sąjūdžio, visi buvo kviečiami į Baltijos kelią, šiek tiek gailėjome tų, kurie iš baimės liko nuošaly.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais tapo ir Sąjūdžio priešininkai, kuriems galbūt atrodė, kad mūsų tauta jau amžiams parklupdyta ir apraizgyta spygliuota lagerių viela.

Tačiau Kovo 11-ąją, atrodo, visi broliškai džiūgavom, susiėmę už rankų skandavom: "Lie-tu-va..." Netrukus paaiškėjo, kad vieni tame žodyje matė laisvą, darnią ir teisingą savo tėvynę, kitiems rūpėjo, kaip išsaugoti sovietmečiu priaugusį svorį ir nomenklatūrinį lovį.

Vis dėlto nemanau, kad mes tada klydome, su atlaidumu tiesdami ranką savo oponentams. Galbūt dažniau apsirinkame dabar, dėl iškilusių valstybėje bėdų kaltindami tuos, kuriuos anuomet laikėm klydusiais broliais. Nauji paklydėliai nė kiek ne geresni už senuosius.

Okupantų kariuomenė buvo priversta nešdintis, bet iki šiol išliko sovietmety paplitęs girtuokliavimas, apsileidimas, nuolaidžiavimas blogiui. O to blogio randasi tiek daug, jog sunku ir atskirti, kas, kada, iš kur ir kaip jo tiek priveisė. Kas čia kalčiausias? Okupacijos demoralizuota visuomenė? Slaptai tebesidarbuojanti kagėbistų kohorta? Atgijusi nomenklatūrinė šutvė, sumišusi su "nepartinio bloko" prichvatizatoriais"? O gal prie viso to prisideda totalinė vertybių krizė, pilietiškumo stoka, švietimo ir kultūros nuosmukis?

Prisimenu, kaip mes 1990 metais skyrėme Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjus. Iš kur jų paimti vos tik atkurtoj savo valstybėj? Ir vis dėlto - jų mums reikėjo ieškoti ne tarp buvusių senųjų "vilkų", abejotino padorumo teisininkų, o tarp kitokią praeitį turinčių žmonių, kurie įstatymo raidę labiau būtų derinę su sąžine, su teisingumu. Gal taip būtume padarę pradžią kitokiai teisėtvarkai, ne tokiai, kokią turime dabar.

Mes, kaip Rytų vokiečiai, neturėjom Vakarų Lietuvos - suvienytoj Vokietijoj buvo pakeisti visi komunistinės Vokietijos švietimo įstaigų vadovai ir net daugelis mokytojų. Mes savoj valstybėj iki šiol įtikinėjam mokyklų direktorius, kad būtų deramai paminėtos valstybinės šventės, kad nebūtų užmirštas patriotizmo ir pilietiškumo ugdymas. Šiais laikais mokytojams algų nepakėlus sunku būtų šito reikalauti. Tačiau, kaip rodo kitų sričių tarnautojai, didesnis atlyginimas jų "esmės" beregint iš esmės nepakeičia.

Tuštėja, tirpsta Lietuva. Tauta, mūsų valstybės suverenas, vis pikčiau keiksnoja savo valdžią, o atėjus rinkimams vėl iš viso gėrybių dubens renkasi suktą kiaulės uodegą. Kodėl žmonės taip elgiasi? Nežinia, nuo ko apspangę nesugeba atskirti dešros nuo uodegos? O gal tam dubeny paršo uodegų daugiau negu visų kitų galų? Ką gi, šių metų rudenį turėsime dar vieną galimybę.

...Aną savaitę Aukštaitijos Daukantu mano pavadintas Romas Kaunietis iš Panevėžio padovanojo dar vieną, vos ne tūkstančio puslapių knygą "Aukštaitijos partizanų prisiminimai", šeštąjį tomą.

Kodėl tas žmogus savo gyvenimą paskyrė tokiam sunkiam ir nedėkingam darbui? Jis jau trisdešimt aštuntus metus eikvoja begalę laiko, ieško, važinėja, kalbina ir užrašinėja buvusių rezistencijos dalyvių prisiminimus, kuriuos vėliau papildo nuotraukom, slėptuvių brėžiniais ir tuometiniais dokumentais. Tuos ilgus magnetofoninius įrašus tenka šifruoti, perrašinėti, redaguoti, lyginti, kad neįsiveltų apmaudžių klaidų.

Ir čia dar ne viskas. Tenka rašyti laiškus, rinkti lėšas, ieškoti leidyklos, o vietoj atpildo - kokio nors apsišaukėlio "pulkininko" raginimas - sudeginti R.Kauniečio knygas. Sudegintume - ir tos knygos mums nebadytų akių, negraužtų sąžinė... Antai Maironis - kaip jis guodė motušėlę, kurios "jaunas sūnus eis ginti brangiosios tėvynės"?

Tau dar liko sūnų; kas tėvynę praras,

Antros neišverks apgailėjęs...

Viešpatie! Negi mes esame ir būsime tarp tų išlikusių besipykstančių sūnų, kurie savo tėvyne, savo namais nebeturi kada pasirūpinti? Gal nebemyli ir nustojo branginti juos?

Argi tai mes, tie patys, kuriems teko savom akim regėti atgimstančią Lietuvą?! Kurie, sutelkę jėgas, nurito nuo jos kapo akmenį?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"