TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Apie demokratiją ir demokratijas

2010 03 18 0:00

Prieš 20 metų Lietuva taikiai atgavo laisvę, nors mūsų kraštą užgrobusi ir po Antrojo pasaulinio karo prievarta valdžiusi totalitarinė imperija - paskutinė Europos imperija - to nenorėjo leisti. Ji ligi paskutinių savo agonijos dienų grasino smurtu ir naudojo smurtą, o Lietuva siekė laisvės nesmurtinėmis priemonėmis.

Tos priemonės nebuvo silpnos. Mūsų gera valia buvo tvirta valia, o mūsų tvirta valia visada buvo gera valia, nelinkinti bloga net priešui, koks buvo blogio imperija. Ši tiesiog buvo gėrio priešas, tad ir savo galimo gėrio, pačios priešas, o mes linkėjome ir jai išsilaisvinti iš savo blogio.

Mūsų kelias į laisvę buvo demokratija. Nedemokratinėje sistemoje tai jau buvo maištas, nors ir be šautuvų. Paprasta metodinė schema atrodė tokia - bent man taip tekdavo aiškinti, pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose: Sąjūdis išsikovoja, išsireikalauja ir gauna Lietuvai laisvus, tikrus rinkimus. Juos reikia sąžiningai laimėti. Kalbame su rinkėjais visai atvirai, nieko neslėpdami, nieko neapgaudami, taip pat apie valstybės atkūrimą, ir jei gauname jų pasitikėjimą, jų išrinktos valdžios įgaliojimus, įvykdome laisvės atkūrimo, Nepriklausomybės restitucijos programą. Tokia tartum paprasta schema, lyg demokratija būtų tik rinkimai, kurie gali atvesti į laisvę. Bet schemos, nelyginant veiksmų programos įgyvendinimas, apėmė daug daugiau dalykų, kurie lietė gilesnę demokratijos esmę.

Tai tikėjimas žmonių brolybe ir jų atsakomybe aukštesnei Tiesai. (Prašau nesijuokti.) Tai tikėjimas teisingesniu bendruomenės gyvenimu, kuris negali būti kuriamas smurtu kaip per bolševikų revoliucijas. Teisingesniame gyvenime egoizmas ir gobšumas turi užleisti pirmenybę atjautai ir žmonių solidarumui, o šio turinys yra mūsų juntamas, suvoktas, siekiamas bendras reikalas, bendrasis gėris. Čia ir pagarba žmogaus orumui, ir artimo meilė, paprasti dorovės bei garbės principai, pagal kuriuos apgaudinėti kitą ir smurtauti prieš silpnesnį nedora ir negarbinga.

Daugybė "realistų" pasakytų, jog tai - utopiniai svaičiojimai, nes gyvenimas yra kitoks, ir jis pasmerktas (nežinia kodėl?) būti kitoks. Todėl ir kalbos apie moralią politiką tėra svajonės, nes reali politika - tik nemoralaus ir neva blogiui pasmerkto pasaulio "galimybių menas". Tu veiki tariamai nustatytų (nežinia kieno?) galimybių ribose, o "suklydęs", peržengęs ribą, neišvengiamai pralaimi ir būni pats kaltas dėl savo nerealistiško, nepragmatiško kvailumo.

Sąjūdžio ideologija buvo kitokia, šiek tiek panaši į revoliuciją, vykusią prieš 2000 metų. Tiesiog manėme, kad gali būti kitaip. Dar gerokai anksčiau už Lietuvos politinės nepriklausomybės projektus Sąjūdyje atsirado Moralinės nepriklausomybės deklaracija. Įsivaizduokite, kad nemoralioje santvarkoje, degradavusių arba niekinamų žmogiškųjų vertybių valstybėje gimsta morali ar bent jau moralės pagrindų siekianti disidentų bendruomenė. Ji skelbia pasitikėjimą žmonėmis ir laimi plintantį pasitikėjimą, galų gale laimi rinkimus ir mėgina kurti - vis dar blogio imperijos viduje - geresnę laisvų žmonių valstybę. Tokia keistenybė buvo atsiradusi prieš 20 metų ir vadinosi Lietuva.

Tačiau būtent tai ir yra demokratija, kurioje laisvi rinkimai - tik stadija pakeliui į galimybę kurti geresnę, tobulesnę, moralesnę valstybę.

Jei demokratija suvokiama vien pragmatiškai, kaip nesmurtinė valdžios pareigūnų kaita - be tikslo, kam jie išvis renkami ir keičiami, - čia jau ir demokratijos persigimimo pradžia. Be abejo, ji geresnė už giljotinas ir kartuves, tačiau gali lygiai taip pat neišeiti iš užburto rato "valdžia dėl valdžios". Per vieną centimetrą pašaly jau kyšo ir iškrypimas - "valdžia dėl pareigūnų naudos".

Suvokime demokratiją bent kaip diktatūros nebuvimą, galimybę visuomenei tobulėti ir tobulinti savo demokratinę valstybę, tuo pat metu saugant, kad ji neprarastų žmoniškumo. Diktatūros praranda žmoniškumą, išsigimsta, sugriūva. Pavyzdžių būtų N+1.

Sąjūdžio pažiūrose į pasaulio tvarką radosi ir tokia idėja, kurią kartais pavadindavome "tarptautine demokratija". Šią utopiją, o gal ir ne visai utopiją, mėgina įgyvendinti Europos Sąjunga. Tai būtų atskira tema, bet man reikia trumpai pagrįsti mūsų užmojį kurti Tarptautinio demokratijų forumo parlamentinę asamblėją. Todėl nubrėšiu dar vieną savo matymą.

Nedemokratijos nemėgsta demokratijų, todėl mielai jas panaikintų net jėga. Tokių mėginimų jau buvo, ypač XX amžiuje, ir jie tęsiami, tik mutavusiais arba naujais pseudoreliginiais pavidalais, ir darosi globalesni.

Pasikvieskime fantastinę futurologiją ir įsivaizduokime, kad nedemokratijos susivienijo į kokį nors pasaulinį komunizmą arba

raudonai-rudą komunacizmą - tai jau regėta opcija, - arba į mutavusį doktrinierių fanatikų neokomunizmą-islamizmą, naują raudonai-žalią Internacionalą, arba tiesiog smurto ideologijos ir neapykantos išsigimusiai Vakarų civilizacijai vienijamą globalinį raudonai-rudai-žalią terorizmą, su kuriuo pasaulio kaimas, anot pirmininko Mao, ateitų sunaikinti pasaulio miesto; tąsyk kitas etapas būtų triumfuojančių fanatiškų nedemokratijų branduolinis karas tarpusavy - ir turėsim įžvelgtą raidos modelį, galimą totalią opciją, kaip žemė žmonių planeta ketina pagreitintai virsti vabalų planeta.

Tada globalinis atšilimas neatrodys didesnė grėsmė už globalinį politinių struktūrų išsigimimą; tada pasaulio demokratijos, turbūt neapimančios daugumos žemės gyventojų, pajus didžiausią istorinę atsakomybę už bet kurios civilizacijos išlikimą.

Tarp įvairių patrauklių internetinių siaubo žaidimų vaikams galėtų rastis ką tik aprašytų pasaulio susinaikinimo siužetų, ne vien sugestija nusipirkti ginklų ir šaudyti į klasės draugus. O juk tarptautinė demokratija, iš sielos ir įsitikinimo kylanti taiki valstybių koegzistencija, kurią dar galėtų įgyvendinti demokratinės valstybės - demokratijos, būtent reikštų, kad moraliai atsisakoma pirktis ginklų šaudyti į klasės draugus. Būtų susitarta ir nepardavinėti ginklų blogiems gatvės vaikams, kurie norėtų įsiveržti į jūsų mokyklą kupini aklos pagiežos įskaudintose širdyse ir dėl sielos ramybės iššaudyti kitus vaikus, jūsų klasės draugus. Tik nepamanykite, kad kalbu apie "Mistralį" kaip gatvės kiosko prekę, parduodamą bet kam. Ne, pirmiausia kalbu apie demokratijų savimonę - ar jos vertina savo būvio principus, tarp jų - išsvajotą tautų brolybę, užkariavimų atsisakymą, ar jos apskritai nori išlikti.

Norint išlikti tikrai reikia vienytis. Vienytis iš įsitikinimo, vienytis dėl idealo - tai visai kas kita negu dėl verslo.

Todėl vienas pagrindinių ar tiesiog pagrindinis uždavinys yra apsibrėžti, aiškiai matyti demokratijos kokybinę skirtybę bei skirtybes ir neleisti jų išplauti daugeliu pseudokonceptualių ir groteskiškų, jei ne blogesnių, valdymo praktikų. Pinigų valdžia, demagogijos ir manipuliacijų valdžia, smurto ir baimės valdžia, paniekinusi žmogaus teises, mėgina vadintis kokia nors orveliška "demokratija" ir plauti pasaulio smegenis. Čia yra ir bus mūsų didysis veiklos baras - apginti pasaulio smegenis.

Parlamentinė demokratija turi daugiausia galimybių atitikti pamatinę koncepciją ir pavadinimą: žmonių valdžia, kuri neatitrūksta nuo žmonių, nesusvetimėja, o palaiko visuotinį dialogą kaip orą, būtiną kvėpuoti ir gyventi.

Tikiu, kad demokratijos nori gyventi.

Straipsnis parengtas pagal kalbą Seime per Demokratijų bendrijos Parlamentinio forumo steigiamąjį susitikimą

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"