TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Apie demokratijos padėtį Lenkijoje

2016 04 29 6:00

Šią savaitę Lenkijoje išplatintas buvusių šios šalies prezidentų atviras laiškas, pavadintas „Grąžinkime demokratinę teisinę valstybę“. Ši laišką, be buvusių trijų prezidentų, pasirašė ir daugiau politikų. Tarp jų – buvęs premjeras, keli ankstesni užsienio reikalų ministrai, įskaitant Radoslawą Sikorskį, bei kai kurie buvę „Solidarumo“ veikėjai.

Laiško esmė sudėta į penkis punktus. Kviečiama laikytis konstitucinės santvarkos, gerbti Konstitucinį Teismą ir teisėjus, opozicija raginama vienytis ir nepasiduoti spaudimui, palaikomas Demokratijos gynimo komitetas ir tarptautinių institucijų iniciatyvos „ginti“ demokratiją Lenkijoje. Laiške iš esmės teigiama, kad partija „Įstatymas ir teisingumas“ yra atsakinga už dabartinę politinę krizę Lenkijoje ir kad ši politinė jėga nesirengia keisti savo kurso.

Tačiau įsigilinus į Lenkijos politinį gyvenimą matyti, kad viskas nėra jau taip aišku, o atsakomybę už dabartinę padėtį turi prisiimti ir buvusios valdžios. Visų pirma, kiek keistai atrodo opozicijos valdantiesiems metamas kaltinimas konstitucinės-politinės krizės sukėlimu ir valdžios uzurpavimu, kai pati dabartinė opozicija skyrė daugiau Konstitucinio Teismo teisėjų, nei galėjo. Politikoje normalu, kad kiekviena politinė jėga nori turėti kuo daugiau sau palankių teisėjų. Taip pat normalu, kad politiniai priešininkai to nenori ir stengiasi tam priešintis. Esant interesų nesuderinamumui reikia laikytis taisyklių, kad sistema veiktų sklandžiai ir skaidriai.

Tad čia galima drąsiai kelti retorinį klausimą, kas labiau kaltas dėl susidariusios konstitucinės-politinės krizės, kai taisyklių nesilaikoma ir jas pažeidžiant į Konstitucinį Teismą bandoma „prakišti“ daugiau „savo“ teisėjų, nei leidžia tos taisyklės. Ar tai irgi nėra bandymas uzurpuoti vieną valdžios svertų? Kaip tokiu atveju turi elgtis į valdžią atėję politiniai oponentai? Ar jie turi toleruoti neteisėtą faktą?

Taigi klausimas, kas išprovokavo šią patinę konstitucinę-politinę krizę, lieka atviras… Visi supranta, kad tokia padėtis nėra gera, tačiau, regis, nė viena šalis nėra pasirengusi nusileisti. Anot lenkų kolegų, viltis gali rastis metų pabaigoje, kai turės keistis Konstitucinio Teismo pirmininkas, kuris siejamas su „Piliečių platforma“.

Kalbant apie Lenkijos antieuropietišką retoriką, visų pirma reikėtų kelti klausimą, ar ši šalis šiuo požiūriu labai išsiskiria iš kitų Vidurio ir Rytų Europos ar net iš kai kurių Vakarų Europos valstybių. Čia galima paminėti ir „Brexit“, ir Olandijos referendumą, ir Danijos įvykius, galiausiai – Vokietijoje populiarią kraštutinės dešinės partiją „Alternatyva Vokietijai“ bei Marine Le Pen vadovaujamą Nacionalinį frontą Prancūzijoje. Visa tai rodo, kad dabartinė Europos politinė sistema turi problemų, ir tradicinės partijos kiek vėluoja reaguoti į naujus iššūkius. Vargu ar žmonės mestųsi į kraštutinumus, jei būtų patenkinti esama padėtimi.

Nepriklausomai nuo to, ar Lenkijos politikai atvirai deklaruoja norą, kad šalis taptų viena iš didžiųjų Europos Sąjungos (ES) žaidėjų, ar ne, tokio siekio, be abejonės, esama. O Lenkijos dydis ir politinė tradicija leidžia ir net įpareigoja ją tvirčiau ginti nacionalinius interesus. Kaip žinoma, kai kurie tų interesų, ypač užsienio politikos srityje, mums labai artimi. Didelė dalis Vakarų Europos valstybių laikosi pragmatinio požiūrio į mūsų didžiąją rytų kaimynę ir yra linkusios nekreipti dėmesio į Vidurio ir Rytų Europos valstybių interesus, dėl to pozicija dėl ES politikos Rusijos atžvilgiu dažnai nesutampa. Todėl turbūt sunku nepagrįstu pavadinti dabartinio Lenkijos užsienio reikalų ministro Witoldo Waszczykowskio teiginį, kad Vokietijai labiau rūpi Rusijos interesai nei Lenkijos. Bet ar dėl to kaltinti Lenkiją antieuropietiškumu yra pagrindo, labai abejotina.

Nors dabartinė politinė situacija Lenkijoje vaizduojama kaip demokratijos pabaiga ir diktatūros užuomazgos, tai labiau primena dviejų ideologiškai susipriešinusių politinių titanų dvikovą, kurioje abi šalys laužo taisykles. Todėl kaltinti, kad viena šalis yra labiau kalta nei kita, yra tiesiog nerimta. Šiuo metu tik nedaugelis Lenkijos politologų nerimauja dėl demokratijos padėties, daugumai jų jos įvairūs palyginimai su 1933 metų nacistine Vokietija ar siejimas su tarnavimu Rusijos interesams kelia juoką. Turbūt labiau antirusiškos politinės partijos nei „Įstatymas ir teisingumas“ Lenkijoje nerasime. O jei prisiminsime Lecho Kaczynskio žūtį ir visas Smolensko katastrofos aplinkybes, minėtas kaltinimas apskritai tampa absurdiškas.

Visa tai labiau panašu į opozicijos negebėjimą pripažinti triuškinamą pralaimėjimą ir desperatiškus veiksmus bandant įvairiais būdais menkinti naująją valdžią. Metodai čia nesirenkami, tai liudija ir įvairūs straipsniai apie prezidentinės poros santykius ir galimas skyrybas ar bandymas prezidento žmonai „prikabinti“ žydišką šleifą. Visa tai rodo, kad liberalioji Lenkijos žiniasklaida nėra jau tokia liberali ir pasiduoda politiniams žaidimams bei manipuliavimui žemaisiais žmonių instinktais. Dabartinė valdžia turi didelį visuomenės pasitikėjimą, o opozicijos populiarumas toliau menksta.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"