TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Apie didžiausią šalies problemą – tyla

2016 08 18 6:00

Kalbant apie gąsdinančius emigracijos mastus dažnai keliamas klausimas: ką daryti? Vyriausybė, kaip ir visada, atrodo sutrikusi. Pristigusi minčių ji platina apklausas, tikėdamasi, kad koks nors žmogus ims ir pateiks stebuklingą receptą. 

Beje, liepos mėnesį Vyriausybė pritarė priemonių planui, kaip reikėtų mažinti emigraciją ir didinti grįžtamąją migraciją. Deja, tai „valdiškas“, biurokratinis dokumentas, kuriuo pamojuoti net prieš rinkimus būtų nei šis, nei tas.

Nereikia net sakyti, kad greitų sprendimų emigracijos klausimu neverta tikėtis. Daugiau reikia kalbėti apie visos Lietuvos problemas, kurias būtina spręsti, kad valstybė galėtų lygiuotis į pažengusias šalis.

Daugelio Lietuvos problemų pirmoji priežastis – menki atlyginimai ir skurdus valstybės biudžetas. Lietuva nėra turtinga valstybė, bet jos BVP dalis, perskirstoma per biudžetą, sudaro vos 38 proc. (mažiausia ES), o ES vidurkis yra 48 procentai. Liberalų kasmet Gedimino prospektu tampomas mokesčių naštos, kuri apskaičiuojama kaip BVP ir biudžeto santykis, akmuo – tai absurdas, nes būtent skurdus biudžetas yra šalies prapultis. Dėl menko, palyginti su BVP, biudžeto valstybei sunku pasiekti 2 proc. BVP gynybai ir neįmanoma pasiekti atitinkamų procentinių nuo BVP skaičiuojamų vidurkių finansuojant kitas sritis. Tenka tik stebėtis, kaip gaudamos tokį finansavimą viešojo sektoriaus institucijos išvis sugeba funkcionuoti.

Iš pirmo žvilgsnio galima pasakyti, kad viskas nėra jau taip blogai, nes pagal BVP vienam gyventojui, Eurostato duomenimis, Lietuva lenkia Graikiją, Lenkiją, Vengriją ir prilygsta Estijai. Dar geresni vartojimo reikalai. Pagal jį Lietuva gerokai pranoksta ir Estiją, Portugaliją, Slovėniją, Čekiją...

Kažkas kažkur pinigų turi, ir galima tuo džiaugtis... Ar tikrai? Visa valstybės finansų sistema iškrypusi, neproporcinga. Tai lemia, kad net tarp tų, kurie turi pinigų, laimingų yra mažai. Šešėlyje, pusiau šešėlyje lindintis ar pagal sukonstruotas išimtis mokesčius mokantis žmogus nebus laimingas, nes nesijaučia stabiliai ir mažų mažiausiai – negali naudotis socialinėmis garantijomis. Žmogus nori dirbti, uždirbti ir jaustis ramus, o ne kažkur maltis, traukti pinigėlius ir gyventi šia diena. Tokių besimalančių – daugybė. Tuo metu valstybė, surinkdama mokesčius, pritaiko sovietinės kariuomenės principą: kas pagaunamas, tas ir eina bulvių skusti. Mokesčių atveju – surenkami tie mokesčiai, kuriuos lengviausia surinkti, ir kurie yra įprasti. Viskas sukoncentruojama į darbo jėgos ir vartojimo apmokestinimą. Paradoksas: kaip jau minėta, mokesčių surenkama mažiausiai ES, bet mokesčių lygis anaiptol nėra mažiausias. Tai reiškia, kad daugelis gyventojų mokesčių nemoka ir, beje, dalis tai daro legaliai.

Ar ne paradoksas: Eurostato duomenimis, Estijoje vartojimo lygis siekia 69 proc. ES vidurkio, o Lietuvoje – 82 proc., nors, pavyzdžiui, dėstytojai kaimynų valstybėje uždirba net tris (!) kartus daugiau nei Lietuvoje, o vidutinis atlyginimas didesnis pusantro karto.

Beje, tokia sistema, turto persiskirstymas neaiškiais principais, sukuria turtinę nelygybę, kur kas didesnę, nei fiksuoja oficiali statistika. Tai jau savaime skiepija visuomenėje neteisingumo jausmą, įtampą ir nusivylimą. Be kita ko, tai yra neišsemiamas įvairaus plauko korupcijos šaltinis.

Valstybėje, kad ji būtų patraukli, turi gerai funkcionuoti trys sistemos: švietimas, sveikatos ir socialinė apsauga. Negana to, švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos darbuotojai galėtų suformuoti vidurinės klasės, kuri taptų valstybės stuburu, užuomazgas. Tai išsilavinę, mąstantys, pilietiški žmonės. Bet nereikia ir sakyti, kas nutinka, jei šiuos žmones, mokėdama menkus atlyginimus, valstybė marina pusbadžiu.

Akivaizdu, kad padėtį pataisytų geresnis biudžeto lėšų panaudojimas, ir nuo to turbūt reikėtų pradėti. Tačiau aišku ir tai, kad skurdus biudžetas niekada neleis pakeisti padėties.

Smerkiu bet kokios formos kyšininkavimą, visokius vokelius, bet, mano manymu, visuomenėje atsidėkojimas gydytojams vokeliais iš dalies toks gajus todėl, kad žmonės suvokia, jog oficialus gydytojų darbo įvertinimas neatitinka realaus visuomenės gerovės lygio. Mokytojo profesija Lietuvoje visiškai nuvertinta. Nereikia didelio įžvalgumo suprasti, kad visuomenė, kurioje mokytojo autoritetas pamintas, neturi ateities. Pastaruoju metu nemažai kritikos strėlių skrieja į universitetus. Kas tik nesiūlo receptų, kaip pagerinti studijų kokybę! Tik pamirštamas paprastas dalykas: studijų kokybę sukuria ne formalūs administraciniai ir biurokratiniai sprendimai, o dėstytojas, žengiantis į auditoriją ir bendraujantis su studentais. Kokie yra dėstytojai, kiek jie turi galimybių tobulintis, kiek turi motyvacijos kopti karjeros laiptais, tokia ir studijų kokybė. Dėstytojai, mylintys savo darbą, padaro kur kas daugiau, nei galima iš jų tikėtis, ir daugeliu atvejų dėsto ne prasčiau nei užsienio kolegos. Bet jei valstybės skiriamame studijų „krepšelyje“ užprogramuotas skurdas, stebuklų tikėtis sunku.

Būtų nerealistiška siūlyti pakeitimus, kurie per trumpą laiką padidintų biudžeto pajamas, tačiau šiuo atveju būtų reikšmingas net ir vienas procentinis punktas. Tai juo labiau aktualu, kad po 2020 metų Lietuvos biudžetas neteks ES lėšų ir jame atsiras duobė. Apie šią struktūrinę valstybės problemą užsimena vienas kitas ekonomistas, bet šiaip – apie ją kalbėti nepatogu. Pajudinus pakiltų pernelyg daug drumzlių. Pakeltų balsą net ir tie, kuriems tokia padėtis nenaudinga ir kurie jaučiasi netvirtai. Jie protestuotų todėl, kad jaučiasi netvirtai, o tokios būsenos žmogus iš pokyčių niekada nesitiki nieko gero.

Politikams ši struktūrinė problema, rodos, visai nerūpi. Kartais užsimenama nebent apie progresinius mokesčius, kurių įvedimas būtų tik problemos sprendimo imitacija. Visų pirma politikams trūksta kompetencijos, o jei jos būtų – pristigtų politinės valios. Lengviau užsiimti būrimais ir svaidytis skambiomis neįpareigojančiomis frazėmis. Skaudu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"