TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Apie Eglę, žalčio žmoną

Kai gavau kvietimą Klaipėdos dramos teatre režisuoti spektaklį "Eglė - Žalčių karalienė", pradžioje truputį išsigandau.

Jaučiau, kad tai itin sudėtinga teatrinė medžiaga - kažkokia baisi, sakrali pasaka, kurią kartais nejauku sekti net savo vaikams. Ypač tą vietą, kai Eglė užkeikia sūnus ir dukrą bei paverčia juos medžiais. Kam ši pasaka - vaikams ar suaugusiesiems? Apie ką ji kalba?

Kai pasaka "Eglė - Žalčių karalienė" prieš šešiasdešimt metų buvo pastatyta Klaipėdos dramos teatre (legendinis pastatymas!), daugelis žiūrovų tada labai jautriai reagavo į paslėptą, užkoduotą partizaninę tematiką, užšifruotą tėvo išdavystėje. Tačiau dabar, mūsų dienomis, ši interpretacija man pasirodė lyg ir ne tokia aktuali. Ėmiau svarstyti, kas pasakoje apie Eglę - Žalčių karalienę mums svarbu šiandien - 2006-aisiais, šešioliktais atkurtos Lietuvos valstybės metais... Ką šis amžinas mitas mums byloja dabar?

Ir pajutau, jog žalčio užkapojimas - tai amžina tema. Mes visada esame linkę sunaikinti aukštesnę ir harmoningesnę idėją, nes jos neatpažįstame. Tamsa naikina šviesą, kad galėtų ją tapti. Tik sunaikinę šviesą suvokiame, jog tai buvo šviesa. O tada jau imame garbinti ir šlovinti - toks keistas (ir gal ne vien lietuviškas) dėsnis. Žaltys yra savitas lietuvių tautos pagoniškas Nukryžiuotasis.

Prieš keletą metų teko skaityti gydytojo ir keliautojo Ernsto Muldaševo knygą "Iš kur mes atsiradome". Joje tyrinėtojas aprašo vieną keistą savo ekspediciją į Himalajus. Ten keliautojas nuvyko ieškoti seniai žemėje gyvavusių ir išnykusių civilizacijų pėdsakų. Ir rado savotišką visų civilizacijų genofondą - požeminėse olose užsimarinusius ir galinčius prisikelti, esant būtinybei, šios civilizacijos žmones (jogus). Dar tose olose apmirę sėdėjo anksčiau egzistavusių atlantų, lemūriečių civilizacijų atstovai (beje, atlantai buvo pusiau vandens gyventojai!) Autorius savo knygoje mini, kad žemėje būta pereinamojo laikotarpio - kai gyveno ir atlantai, ir ir mūsų civilizacijos žmonės.

Tik dabar, repetuodamas spektaklį, ūmai pagalvojau: o gal ši pasaka apie Eglę - Žalčių karalienę mena anuos Muldaševo aprašytus laikus, kai greta vienas kito egzistavo tobulesnis, labiau išsivystęs vandenų (žalčių, atlantų) pasaulis ir mūsiškis su dalgiais...

Apie ką dar byloja ši niūri pasaka? Juk pasakos, kaip ir šventraščiai, slepia daugybę kodų, kurie veikia mūsų pasąmonę, perspėja, moko. Tai tarsi užkoduota žmonijos istorijos patirtis...

Taigi Eglė - Žalčių karalienė kalba apie mūsų žiaurumą, apie mumyse slypintį žvėrišką naikinimo geną, kuris prasiveržia keisčiausiomis formomis. Pavyzdžiui, iki šiol negaliu suprasti, kaip lietuviai - tokia, atrodytų, rami ir svetinga tauta - per kelias kraupias tik prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo naktis taip nykiai dalyvavo išnaikinant daugybę Lietuvos žydų, su kuriais darniai sugyveno nuo kunigaikščio Gedimino laikų...

Ir dar supratau, kad Žalčio pasaulis - vandens, minkštų, apvalių formų ir aptakių jausmų pasaulis - yra kur kas gražesnis, kilnesnis už dalgių ir aštrių formų žemiškąjį gyvenimą. Tai Dievo "įsčios", prisimenančios gal net atlantų kultūros laikus; tai tobulesnis angelų pasaulis, į kurį žmonija dabar ir turi pabandyti perkopti, kol pati nesusinaikino su savo dalgiais, piktomis mintimis ir bombomis...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"