TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Apie emigraciją ir regioninę politiką

2016 06 24 6:00

Šalies darbdaviai jau seniai signalizuoja, kad labai trūksta darbo jėgos, žmonės emigruoja, didelė dalis jaunimo galvoja apie emigraciją ir nedaug kas sieja savo ateitį su Lietuva. Tokios nuostatos negali neraminti. Kaip rodo Eurostato prognozės, 2070 metais numatomas „dugnas“, kai Lietuvoje bus apie 1,8 mln. gyventojų. 2080-aisiais gyventojų skaičius turėtų padidėti ir siekti apie 1,84 milijono.

Kiekvienam tikram (ne nominaliam) piliečiui toks tautos traukimasis negali nerūpėti. Ir negali nekilti klausimų, kaip šią problemą spręsti. Deja, nematyti nedviveidiško valdžios ir politinių partijų požiūrio į ją. Yra įvairių projektėlių, skirtų emigrantams sugrįžti, tačiau mūsų valdžios institucijos net tiksliai nežino, kur ir koks mūsų pilietis gyvena, kuo užsiima ir kaip jam sekasi. Vien jau disponavimas tokia informacijos būtų prielaida į kiekvieną atvejį pažvelgti individualiai ir siekti susigrąžinti emigrantus.

Visas problemos matymas paprastai suvedamas į gyvenimo kokybės ir darbo užmokesčio kėlimą, manant, kad tai padės suvaldyti šiuos procesus. Tačiau tokia nuostata turi vieną esminį trūkumą. Šiandieninė liberalioji pasaulinė santvarka negarantuoja, kad artimiausiu metu, esant dabartinėms vidaus ir užsienio politikos realijoms, galėtume kaip nors prilygti Vakarų Europos valstybėmis. Kaip Robertas Gilpinas rašo savo knygoje „Tarptautinių santykių politinė ekonomija“, šalys ir visuomenės tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu yra pertvarkomos į dinamišką centrą ir priklausomą periferiją. Tai globalizacijos pasekmė. Kitais žodžiais tariant, dabartinė santvarka iš principo palaiko šią tendencija, todėl net didelės valstybės neturi pakankamai svertų daryti įtaką tiems procesams.

Naivoka tikėtis, kad Lietuva, būdama periferija, galėtų greitai pasiūlyti panašią ekonominę gerovę, kaip Didžioji Britanija ar Vokietija. Eurostato duomenimis, minimali alga Jungtinėje Karalystėje pakilo nuo 902 eurų 1999-aisiais iki 1529 eurų 2016 metais, Olandijoje – nuo 1064 iki 1507 eurų, Prancūzijoje – nuo 1035 iki 1466 eurų. O Lietuvoje – nuo 92 eurų iki 350 eurų, Estijoje – nuo 80 iki 430 eurų, Latvijoje – nuo 75 iki 370 eurų, Lenkijoje – nuo 158 iki 431 euro. Akivaizdu, kad algos mūsų šalyje dar negreitai pasieks Vakarų lygį. Jei norėdami stabdyti migraciją kaip tikslą keliame užmokesčio didinimą, tai tiesiog patys save apgaudinėjame. Reikėtų liautis mechaniškai žiūrėti į problemas ir pradėti jas spręsti iš esmės, juolab kad emigracijos priežastys nėra vien ekonominės.

Dėl vystymosi netolygumų dauguma valstybių jau seniai vykdo vienokią ar kitokią regioninę politiką, kuria siekiama mažinti emigracijos iš periferijos į centrą srautus. Regioninė politika – viena pagrindinių ir Europos Sąjungoje (ES), šiai politikai skiriama apie trečdalis ES biudžeto. Pagrindinė problema turbūt ta, kad Lietuvoje nėra kompleksinio supratimo, kas yra regioninė politika. Čia verta paminėti, jog dar vykstant deryboms dėl Lietuvos stojimo į ES, Europos Komisija konstatavo, kad mūsų šalyje nėra regioninės politikos.

Pagal mūsų teisinę bazę regioninė politika suprantama gana siaurai – kaip tam tikras teritorinis administravimas ir biurokratinis socialinių bei ekonominių rodiklių gerinimas. Tam iš esmės pajungta ir visa ES struktūrinė parama, kai investuojama į veiklą (siekiant panaudoti visas lėšas), kuri neturi tvirto pagrindo ir jos gyvybingumas paremtas tolesnėmis finansinėmis injekcijomis. Tai labai prisidėjo prie oligarchinio verslo plėtros ir politinės korupcijos, sužlugdė smulkųjį ir vidutinį verslą, kuris yra vidurinės klasės ir pilietinės visuomenės pagrindas. Matome akivaizdžius rezultatus, kai tarp Lietuvos apskričių (anot mūsų teisinės bazės, regionų) nuo pat pradžių vyksta ne konvergencijos procesai, o divergencija. Išraiškingiausias to rodiklis – Vilniaus apskritis generuoja apie 40 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto, didžioji to dalis tenka pačiai sostinei. Taigi Vilnius yra beveik pusė Lietuvos.

Tad ar nevertėtų susirūpinti dėl mūsų regioninės politikos, pamėginti ją permąstyti ir sukurti tokią koncepciją, kuri atitiktų šiuolaikinio mokslo laimėjimus. Dabartinė Vyriausybė savo požiūrį į regioninę politika parodė 2016 metų sausio 6 dieną priimdama nutarimą, pagal kurį Lietuva padalyta į du – Sostinės bei Vidurio ir vakarų – regionus. Taip siekiama nuo 2020 metų neprarasti ES investicinės paramos. Taigi toliau lieka mechaninis požiūris, kad reikia paimti kuo daugiau pinigų iš ES, o ne vykdyti tikrą regioninę politiką, kuri garantuotų Lietuvos regionų gyvybingumą, stiprintų regioninį tapatumą ir žmonių prisirišimą prie savo vietovės, bendruomenės ir regiono. O būtent tai yra regionų vystymosi vidiniai ištekliai (endogeninis charakteris), kuriais remiasi naujoji regioninės politikos koncepcija. Deja, užuot pradėję vykdyti tikrą regioninę politiką, nuėjome paprasčiausiu, bet blogiausiu keliu. Neturėdami realios regioninės politikos, vargu ar galime tikėtis emigracijos srautų mažėjimo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"