TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Apie generuojančią ekonomiką

2012 12 13 16:25

Tiek nueinanti, tiek ateinanti valdžia kalba apie „kuriančią ekonomiką“. Galima ją vadinti „žinių ekonomika“, galima – „generuojančia“. Manau, už visų tų pavadinimų slepiasi sąžiningas noras, kad ūkis Lietuvoje klestėtų, o žmonės uždirbtų daug. 

Tačiau ko reikia, kad taip būtų? Pabandysiu paaiškinti per vieną verslo šaką, kurią Lietuvoje mėgstama pamiršti. Kažkada jau rašiau, kad net jei Lietuvoje būtų rasta aukso ar deimantų, didelės naudos nebūtų, nes institucijos greičiausiai neišduotų leidimų juos kasti. Kasyba – šis tik iš pažiūros neįdomus ir „neišmanus“ ūkio sektorius – leidžia iliustruoti kelis svarbius ekonominius principus.

Pirma, gerovė yra kuriama

Įprasta manyti, kad gamtos ištekliai jau yra „sukurti“ gamtos, tad bet kas gali juos „nueiti ir pasiimti“. Bet toks mąstymas yra klaidingas 180 laipsnių kampu. Net „pasiimti“ grybų iš miško reikia investicijų: laiko, transporto, žmonių, žinių(t.y., kokius grybus rinkti, o kokių – ne). Jei kažkas nenueina, nesuranda ir neparsineša grybų namo, jie užauga ir supūva, o jų vertė žmonėms yra nulinė. Lygiai taip pat ir su gamtos ištekliais. Kol jie yra nesurasti, neatidengti ir neeksploatuojami, tol iš jų nėra jokios naudos, nebent kažkam kyla pasitenkinimas iš to, kad žmonės nieko neveikia: nieko nekasa, nesėja, negamina. Matyt, tokiems žmonėms turėtų labai imponuoti Sacharos dykuma – ten ūkinės veiklos irgi ne per daugiausia.

Valstybė gali turėti derlingiausias žemes ir turtingiausias kasyklas, bet be jas įdarbinančių sėkmingų verslininkų ji liks neišsivysčiusi ir amžinai „perspektyvi“. Iniciatyva, rizikos prisiėmimas ir darbas kuria gerovę, kurią valdžia mielai ima ir perskirsto. Be sėkmingai dirbančių verslininkų nė viena valdžia neturėtų iš ko išlaikyti valstybės aparato. Socialistinis perskirstymas būtų labai nuobodi veikla, jei išnyktų dirbantys ir kuriantys kapitalistiniais principais – tiesiog nebūtų ką skirstyti.

Antra, investicijos didina atlyginimus

Kaip gali būti, kad kasyba Lietuvoje yra aukštos pridėtinės vertės veikla? Jei žiūrėtume pagal vertę, sukuriamą vieno dirbančiojo, karjerai yra šešta produktyviausia ūkio šaka. Viskas čia teisingai. Produktyvumas šiuo atveju matuojamas statistiškai: įmonės sukurta vertė padalinta iš darbuotojų skaičiaus. Kadangi kasyboje naudojama daug kapitalo – mašinų, įrenginių – išeina, kad vienas darbuotojas sukuria daug pridėtinės vertės. Vidutinis atlyginimas šiame sektoriuje lenkia šalies vidurkį daugiau nei ketvirtadaliu.

Tinkamas ar netinkamas toks vertinimas, yra klausimas kitai diskusijai. Bet aišku viena: aukštą pridėtinę vertę kuriančios įmonės – tai nebūtinai vien aukštosios technologijos. Jei įmonėse įdarbinta daug kapitalo, tai ir vertės vienas darbuotojas sukurs daugiau.

Tai iliustruoja esminę vystymosi pamoką. Investuoto kapitalo kiekis ir darbuotojų atlyginimai yra tiesiogiai susiję. Be kapitalo investicijų, t.y. mašinų, net ir kvalifikuočiausia darbo jėga daug nepagamins. Brangioms mašinoms reikia kvalifikuotų darbuotojų, kuriems galima mokėti aukštus atlyginimus. Jei įmonės gali daugiau investuoti, augs ir atlyginimai. Kodėl savanaudiškos profesinės sąjungos nespaudžia Vyriausybės panaikinti mokesčio investicijoms, o, priešingai, pasisako už didesnį kapitalo apmokestinimą – sunkiai suprantama.

Trečia, mokesčiai trukdo kurti gerovę

Ginčijantis dėl mokesčių ar suvaržymų verslui, politikai mėgsta „užmiršti“, kad ir vieni, ir kiti kenkia verslui. Štai, pavyzdžiui, gamtinių išteklių mokestis nuo 2009 metų buvo padidintas trigubai. To pasekmės – nesurinktos papildomos lėšos į biudžetą, sumažėjęs įmonių konkurencingumas. Jei dėl pakeltų mokesčių skaldą ar žvyrą importuoti darosi pigiau nei kasti vietoje, tai yra aiškiausia praktinė iliustracija, kiek ir kaip mokesčiai kenkia ūkio konkurencingumui (beje, kenkia ir biudžetui).

Neprotinga šioje vietoje būtų sakyti: „ne bėda, atsivešime iš kitų šalių, reikia mokėti konkuruoti“. O tokie teiginiai kaip „mums nereikia verslų, kurie negali susimokėti mokesčių,“ apskritai yra už suvokimo ribų. Yra skirtumas tarp situacijos, kuomet vietinis gamintojas yra nukonkuruojamas, nes veikia neefektyviai, ir situacijos, kuomet vietinį gamintoją savo mokestine (ar kitokia) politika žlugdo pati valdžia. Jei ūkio šaka tampa nekonkurencinga dėl valstybės veiksmų (pvz., mokesčių didinimo), tai kalta ne laisva rinka, o valdžia.

Iliustracijų sąrašą būtų galima tęsti. Smėlis ar procesoriai, knygų rašymas ar programinės įrangos kūrimas – visos ūkio šakos veikia pagal tuos pačius ekonomikos dėsnius. Jei dideli mokesčiai kenkia smėlio kasėjams, kenkia ir procesorių gamintojams. Jei įmonėms trukdoma investuoti – neatsiras gerai apmokamų darbo vietų. Jei žmonės gaus pinigus už nieko neveikimą, jie (dažniausiai) nieko ir nedarys. Šie principai veikia ir „žinių“, ir „generuojančioje“, ir „kuriančioje“ ekonomikoje. 

Autorius yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"