TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Apie giminės istoriją ir penkiasdešimt močiučių

2014 04 15 6:00

Lietuvoje gyvenantys lenkai daugiau kaip dešimtmetį siekė, kad būtų įteisinta originali, nesulietuvinta jų vardų ir pavardžių rašyba. Šauksmas išgirstas. Šią savaitę Seime turėtų būti teikiamas įstatymo projektas, kuriuo siūloma įteisinti vardų ir pavardžių rašybą nelietuviškais lotyniškos abėcėlės rašmenimis.

Jei būčiau lenkas, žinočiau, kokiai partijai už tai išbučiuoti rankas. Nesu lenkas, bet jau šventai tikiu, kad nuo šiol Lietuvos ir Lenkijos santykiai taps dar artimesni. Dvi valstybės tarsi dvi draugužės susikabins už parankių, tačiau ir toliau žiūrės į skirtingas puses. Tokia politika. O gal klystu?

Dabar belieka laukti (tikiuosi, tiek negyvensiu), kada mūsų valdžia leis Lietuvos Respublikos išduodamuose dokumentuose rašyti pavardes taip, kaip pageidauja ir kiti Lietuvos Respublikos piliečiai: rusai, baltarusiai, totoriai, žydai. Netikiu, kad jie norėtų savo vardus ir pavardes dokumentuose rašyti lotyniškais rašmenimis.

Esu lietuvis, bet jei kas nors iš mano giminaičių imtųsi sudarinėti genealoginį medį, sunku nuspėti, kas būčiau. Mama - pamestinukė, per Antrąjį pasaulinį karą ją dar kūdikį priglaudė visiškai nepažįstami žmonės. Dabar jau nebesužinosiu, kodėl jos mama taip pasielgė. Kaip ir tai, kas yra jos tėtis, mano tikrasis senelis. Variantų - begalė. Gal koks nors pro Kėdainius žygiavusios SSRS armijos, kurią sudarė ir lietuviai, ir rusai, ir Užkaukazės atstovai, karys? O gal koks Kėdainių apylinkėse gyvenęs žydelis, gražiais žodžiais ar pigiomis dovanėlėmis suviliojęs mano senelę? Šis variantas realesnis. O jei tai tiesa? Tada turiu teisę kreiptis į valdančiuosius ir prašyti leisti dokumentuose mano vardą ir pavardę rašyti jidiš - žydų kasdienio bendravimo kalba. Juk kitai Lietuvos tautinei mažumai jau greitai tai bus leista.

Kaip mano vardas ir pavardė atrodytų jidiš kalba? שאול ראַמאָšקאַ Išversti padėjo, žinoma, visagalė paieškos sistema „Google“. Įdomiausia, kad kitomis kalbomis ji sugebėjo išversti tik vardą Saulius, pavardė nepasidavė nei kinų, nei japonų, nei kitoms kalboms. Beje, Saulius yra hebrajų kilmės vardas! Visi keliai veda ten, apie tai net nedrįstu svajoti...

Jau darosi nejauku. Man ir visiems bus ramiau, jei nesiknaisiosiu po giminės praeitį ir liksiu lietuvis. Nes noriu juo būti. Nedaug mūsų belikę. „Dainuoju Lietuvą kaip džiaugsmą, išaugusį iš pelenų, kaip savo rūpestį didžiausią, kuriuo lyg vieškeliu einu“, - taip poetas Justinas Marcinkevičius apdainavo mūsų kraštą viename savo eilėraščių. Pritariu jam.

Vienas politikas TV laidoje mestelėjo repliką - kodėl norime, kad Lietuvoje būtų kaip Europoje. Pasak jo, kai kuriais aspektais mūsų krašte gyventi net geriau negu kitose Senojo žemyno šalyse. Pridurčiau - ne tik Europos, bet ir pasaulio.

Pirmas į galvą šovęs pavyzdys - sportas. Neabejoju, kaip džiūgauja mūsų sportininkai, kad gyvena ne Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje, Kroatijoje ar Švedijoje. Ten atletams neskiriama premijų už olimpinius medalius. O Lietuva savo sportininkui už olimpinį auksą atseikėja 400 tūkst. litų.

Kiek vaikų turėti? Čia irgi jokios direktyvos nespraudžia į rėmus. Kaip norime, taip planuojame. Galime tik užjausti kinus, kuriems leidžiama turėti vos vieną vaiką. Ir dar jiems negalima iš anksto sužinoti kūdikio lyties, mat anksčiau mergaičių būdavo „atsikratoma“. Tik tas lietuviškas santūrumas kiša pagalius į Lietuvos demografiją: tie, kurie gali turėti daugiau vaikų, dažnai ilgai svarsto, skaičiuoja ir galiausiai nesiryžta. O nebegalintieji eina kryžiaus kelius, kad tik susilauktų dar vieno.

Kuo dar galime džiaugtis? Prieš metus Pasaulio ekonomikos forumo ekspertai pagal kelių kokybę Lietuvai skyrė 32 vietą tarp 144 valstybių. Argi ne nuostabu? Sąrašo pabaigoje buvo Lenkija, Bulgarija, Rumunija.

Džiaugiuosi, kad Lietuva nesilygiuoja į Vietnamą, Etiopiją, Gaboną ir panašias šalis, kuriose neblaivūs vairuotojai jaučiasi tarsi žuvys vandenyje. Ten nebaudžiama už vairavimą išgėrus. Gerai, kad lenkiame ir Kanadą, kurioje leidžiama įpūsti net 0,8 promilės. Lietuvoje vairuotojai baudžiami, kai alkoholio koncentracija kraujyje viršija 0,4 promilės.

Praėjusią savaitę spauda ir televizija linksniavo mūsų vyrų krepšinio rinktinės vidurio puolėją Joną Valančiūną. Kanados policija jo kraujyje aptiko daugiau kaip 0,8 promilės alkoholio. O juk dar prieš porą metų J.Valančiūnas dviem mėnesiams buvo tapęs socialinės reklamos „Prieš alkoholį nepilnamečiams“ veidu.

Reikia dėkoti Viešpačiui, kad krepšininko pasivažinėjimas baigėsi be aukų. Ne taip, kaip kitos šio sporto atstovės Vitalijos Vaščiūnaitės nuotykiai JAV. Prieš ketverius metus neblaivi prie automobilio vairo sėdusi, kelio darbininką partrenkusi ir iš įvykio vietos pasišalinusi Lietuvos jaunių rinktinės narė už grotų praleido 10 mėnesių, nors jai grėsė 15 metų nelaisvės.

J.Valančiūnas puikiai suvokia, ką padaręs, ir už nusižengimą pasirengęs atsakyti pagal Kanados įstatymus. „Reikia žinoti, kad alkoholis nepadeda siekti tikslų. Reikia mokėti atsirinkti, ko tu nori iš gyvenimo“, - prieš porą metų kalbėjo J.Valančiūnas.

Neteisinu Jono, bet neketinu jo ir smerkti. Gal viso to nebūtų buvę, jei... 2011 metais Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė savo žiūrovų akivaizdoje būtų tapusi Europos čempione. Prisiminiau, ką laukdami „EuroBasket 2011“ nacionalinės rinktinės nariai žadėjo atlikti, jei 2011-ųjų rugsėjo 18 dieną Kauno „Žalgirio“ arenoje Kęstučio Kemzūros treniruojami lietuviai būtų iškovoję Europos vyrų krepšinio čempionato taurę. „Jei laimėtume auksą, pasižadu pervesti 50 močiučių per perėją“, - tąsyk sakė J.Valančiūnas.

Iki šiol nepamiršome, kaip skausmingai kelią į pusfinalį mūsiškiams užkirto makedonai. Jei viskas būtų vykę pagal Lietuvos krepšinio aistruolių scenarijų, Jonui būtų tekę tesėti pažadą. Tada jis tikrai būtų supratęs, kaip pavojinga Lietuvoje eiti per perėją, nes vairavimo kultūra mūsų šalyje - žemo lygio, nes automobiliai lekia per perėjas dažniausiai nelėtindami greičio, o pėstieji rizikuoja būti sužaloti net eidami šaligatviu ar stovėdami autobusų stotelėje. Galbūt tuomet J.Valančiūnas būtų tapęs kelių džentelmenu, ir šiandien žiniasklaida daugiau dėmesio skirtų ne garbės apsvaiginto jauno milijonieriaus slystelėjimui kelyje, o rimtiems skandalams, kurių Lietuvoje - nors tvenkinį tvenk.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"