TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Apie imigraciją kitaip

2016 07 22 6:00

Lietuvoje nemažėjant emigracijai ir darbo rinkoje vis labiau jaučiant darbo jėgos stygių, laisvosios rinkos šalininkai garsiai kviečia lengvinti imigraciją. 

Argumentas dažniausiai yra labai paprastas: Vakarų valstybės vykdo tokią politiką mūsų atžvilgiu (medikų pavyzdys), tad turime taip pat elgtis. Kad dėl to nekiltų stiprus visuomenės pasipriešinimas dėl terorizmo grėsmės, kultūrinių skirtumų ir pan., siūloma nukreipti imigracijos politiką į kultūros ir vertybių atžvilgiu mums artimas valstybes – Baltarusiją, Ukrainą, Moldovą. Iš pirmo žvilgsnio galbūt tai galėtų būti ir neblogas sprendimas. Vis dėlto keliu hipotezę, kad tai galbūt nors ir pigiausias, bet trumparegiškas „sprendimas“. Rašau kabutėse, nes, mano įsitikinimu, laikinas sprendimas nėra problemos sprendimas iš esmės.

Europos Sąjunga (ES), siekdama saugumo ir stabilumo viduje, bando aplink save sukurti stabilių valstybių žiedą įgyvendindama Europos kaimynystės politiką. Tam naudojama „minkštoji“ ES galia, kai ekonominėmis priemonėmis toms valstybėms bandoma daryti poveikį ir taip diegti demokratines vertybes. Siekiant ekonominės ir socialinės transformacijos, ši politika papildoma įvairiomis partnerystėmis, pavyzdžiui, tokiomis kaip Rytų partnerystė. Taip daroma prielaida, kad socialinė ir ekonominė gerovė sudaro išankstines sąlygas tų valstybių politiniam stabilumui. O tai kartu reiškia, kad ir ES pasienio valstybėms kils mažiau rūpesčių dėl migracijos, kontrabandos ir kitokių su skurdo ir nestabilumo reiškiniais kaimyninėse valstybėse susijusių humanitarinių, kriminalinių ir kitokių problemų. Taigi ES kaimynystės politikos tikslas yra siekti ekonominio ir politinio stabilumo kaimyninėse valstybėse, nes tai sudaro prielaidas stabilumui pačioje ES.

Sėkmingas valstybių vystymasis irgi sunkiai įsivaizduojamas nesant susiformavusios vidurinės klasės. Vidurinės klasės formavimasis įmanomas tik tuomet, kai sudarytos prielaidos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtrai. Smulkusis ir vidutinis verslas, priešingai, nei monopolija ir oligopolija, būdamas ekonomiškai ir politiškai nepriklausomas, yra ir demokratijos bei pilietinės visuomenės pagrindas. Tuo metu, kaip rodo moksliniai tyrimai, migruoti labiausiai linkę darbingi vidutinio amžiaus žmonės. Galima įtarti, kad tai – būtent vidurinės klasės atstovai.

Pagrindinis ekonominis augimo pagrindas yra kapitalo akumuliavimas – visų jo formų, t. y. fizinio, žmogiškojo, žinių, bei atitinkamos pusiausvyros tarp jų išlaikymo. Šiais laikais, kai kalbame apie „žinių ekonomiką“, „informacinę visuomenę“, žmogiškasis kapitalas tampa kertiniu elementu šioje sistemoje, nes būtent gebėjimas kurti naujus išteklius, o ne kaip iki šiol būdavo – esamų išteklių perlokalizavimas, yra kiekvienos valstybės, jos socialinės, kultūrinės ir ekonominės sėkmės pagrindas. Taigi žmogiškojo kapitalo kaip žinių ekonomikos ir informacinės visuomenės pagrindo nutraukimas iš kaimyninių regionų iš esmės sukuria prielaidas didėti ekonominiams skirtumams, nes taip susilpninamas vystymosi potencialas. Įsibėgėjus tokiam procesui, paskui žmogiškąjį kapitalą pradeda judėti ir įmonės. Taigi įsisuka užburtas ekonominio nuosmukio ratas. Tas žmogiškojo kapitalo traukimasis neabejotinai daro spaudimą ir visai šalies politinei sistemai. Tai dabar jaučiama ir Lietuvoje.

Taigi problema čia yra tokia, kad dabar daug valstybių, vykdydamos „protingą“ imigracijos politiką (o tai mus spaudžia daryti ir mūsų pramonininkai), nuskurdina tuos regionus. Tokia padėtis tikrai neprisideda prie socialinio, ekonominio ir galiausiai politinio stabilumo tose valstybėse. Tad ar toks iš tiesų yra mūsų interesas? Ar tai yra toliaregiška ir protinga politika, kai savos demografinės problemos sprendžiamos kitų sąskaitą, taip nuskurdinant minėtus regionus, galbūt didinant juose politinio nestabilumo riziką. O kokios gali būti politinio nestabilumo pasekmės, jau matome Libijos ir Sirijos pavyzdžius.

Vien ekonominis požiūris į valstybių vystymąsi ir ignoravimas socialinių bei humanistinių aspektų neišvengiamai veda prie visuomenės ir viso regiono dualizmo. ES jau seniai kritikuojama dėl savo prekybos, bendrosios žemės ūkio politikos ir paramos besivystančioms šalims, kai viena ranka duodama, o kita – atimama. Dabar prie to prisideda ir migracijos politika.

Kalbant apie Ukrainą, tai tokia politika atrodo ypač „neskaniai“, kai naudojamasi šalį ištikusiais kariniais, politiniais ir ekonominiais sunkumais. O juk ES, negebėdama ir stokodama valios sustabdyti Rusiją, nemažai prie to prisideda.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"