TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Apie informacijos sietus ir rėčius

2016 03 05 6:00

Neretai svarstau, kodėl televizijos, laikraščiai, radijo stotys dažniausiai mums praneša tokias žinias, kurios prilygsta paprasčiausiai informacijai apie tai, jog į parduotuvę šiandien atvežė pieno. 

Pavyzdžiui, pranešimas, kad Pagėgių savivaldybėje pareigūnai pagavo dar vieną per Nemuną plukdomą kontrabandinį krovinį, man, kaip informacijos vartotojui, yra tokio pat lygio žinia. Policija dirba savo darbą. Taip ir turi būti. Tad kodėl aš turiu žinoti, jog kažkur kažkas tiesiog dirba savo darbą? Kodėl man kasdien į galvą turi kalti tokio lygio naujienas? Ir kaip galiu ta informacija pasinaudoti?

TV žinios seniai suformavo vaizdelį, kad įdomiausia naujiena iš Pagėgių krašto – kontrabanda, lyg daugiau nieko įdomaus ten nebūtų. Nors man, kaip paprastam skaitytojui ar TV žiūrovui, būtų gerokai naudingiau apie tą kraštą sužinoti tai, kuo galėčiau pasinaudoti, dėl ko mane ten nuvestų smalsumas. Keista, kad reporteriai net iš Vilniaus lekia užfiksuoti „sensacijos“ – Nemunu plukdomo kontrabandinio krovinio, tačiau koks nors kultūros įvykis Pagėgiuose, kuris domintų gerokai daugiau Lietuvos gyventojų, TV žinioms, pasirodo, neįdomus.

Pavyzdžiui, apie tai, kad į Pagėgių savivaldybę, Vilkyškius, 2013 metais iš Vokietijos buvo atvežti Tilžėje gimusio, dažnai Vilkyškiuose viešėjusio vokiečių rašytojo Johanneso Bobrowskio daiktai: knygos, klavikordas, o parapijos namuose įrengtas jo memorialinis kambarys, sužinojau tik Knygų mugėje, pavarčiusi keliautojo žinyną „Šiaurės Skalva“. Negalėjau patikėti, kad niekas iki šiol apie tai nerašė. Informacijos paieškojus internete, paaiškėjo, kad šią žinią pranešė tik Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios interneto puslapis, o žiniasklaidai tai nebuvo dėmesio verta naujiena. Nors vasarą, kai daugelis sėda į ratus ir leidžiasi po Lietuvą ieškodami įdomybių, tai būtų gerokai vertingesnė informacija nei naujiena, kad kažkas kažkur sulaikė kontrabandinį krovinį.

J. Bobrowskis jaunystėje vasaras leisdavo senelės Frelich namuose Vilkyškiuose ir Mociškių kaime. Ten jis susipažino su lietuvininke Joana Budryte ir 1943 metais ją vedė. Po Antrojo pasaulinio karo grįžęs iš sovietų nelaisvės išleido eilėraščių rinkinius „Sarmatijos metas“, „Šešėlių krašto upės“, parašė romanus „Lietuviški fortepijonai“, „Levino malūnas“. Jo kūryboje ryški lietuviška tematika. Ant namo Berlyne, Ahornalle gatvėje, kur jis gyveno nuo 1953 metų, kabo lentelė „Johannes Bobrowski, dichter. 9.4.1917 Tilsit – 2.9.1965 Berlin, wohnte hier seit 1953“. Rašytojo daiktus jo darbo kambaryje iki savo mirties 2011 metais saugojo žmona Joana (ji mirė sulaukusi 91 metų).

Rašytojo namuose lankydavęsis vargonų meistras Jorgas Nassas iš J. Bobrowskio sūnų sužinojo, kad jie priversti parduoti namą ir neturi kur saugoti visų rašytojo knygų bei baldų (didelė dalis jo biliotekos, 2 tūkst. vertingų knygų, jau anksčiau buvo parduotos Berlyno bibliotekai). Sūnūs pasiūlė memorialinį kambarį pervežti į Vilkyškius. J. Nasso rūpesčiu tai ir buvo padaryta. Graži istorija. Tačiau žiniasklaida nematė reikalo apie tai papasakoti. Pagal ką sveriama, kas skaitytojui įdomu? Ir kokiais rėčiais atsijojama tai, ką skaitytojui, žiūrovui, o gal paprasčiausiai Lietuvos gyventojui, piliečiui reikia žinoti, o be ko apsieis?

Susimąsčius apie tuos „sietus“, Knygų mugėje ausį rėžė atsitiktinis sutapimas. Kai pirmiausia užsukau į Liberto Klimkos knygos „Rimtos, juokingos ir graudžios senojo Vilniaus istorijos“pristatymą, žavėjausi autoriaus žiniomis, prisiminimais (jis sostinėje gyvena nuo 1947 metų): savo pasakojimu susirinkusius klausytojus jis vedžiojo Jono Basanavičiaus gatve, kadaise vadinta Pohulianka, ir nesustodamas dėstė, kur kas buvo. Kur Antanas Smetona mokytojavo, matematikos vadovėlį parašė, kur vilniečiai skaniausios kavos eidavo gerti. Pagalvojau, kaip žmogui turi būti įdomu gyventi, kai jis eidamas per miestą mato tiek daug jo praeities. Vaizduotę maitinančios žinios kasdien gali jį nukelti į įspūdingus minčių filmus.

Ir vos po valandos užsukusi į tą pačią salę, kur Ginos Viliūnės romaną apie XVI amžiaus Vilnių „Magdalė. Smuklės merga“ pristatinėjo TV laidų vedėjas Giedrius Drukteinis, gavau kaip šlapiu skuduru per veidą. Prisegamomis kojinėmis išgarsėjęs etiketo žinovas, paklausęs rašytojos, ar jai Vilnius kada nors, kokiame nors amžiuje buvo gražus, ir pats nesidrovėjo rėžti: „Vilniuje gyvenu 40 metų, man jis nykus, akis bado skurdas, tai ne kokia nors Kopenhaga ar Praha.“ Nejaugi žmogus, kuris neseniai Žinių radijuje prisipažino norįs tapti autoritetu jaunimui, Vilniuje mato tik tai, kas atsiranda prieš jo nosį? Jei taip yra iš tikrųjų, tuomet jis turi teisę vos už gatvės kampo išvydęs apšiurusį kioską viešai piktintis: „Fui, koks nykus miestas...“

Žiniasklaida ir viešumoje nuolat šmėkščiojantys asmenys turėtų ne gąsdinti mus kriminalais, o baksnoti į kiekvieną pozityvią naujieną, nuo kurios žmonių gyvenimas galėtų tapti įdomesnis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"