TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Apie istoriją ir visuomenę: schizofreniko dialogas

2014 02 03 6:00

Anądien į radijo laidą skambino vyras iš Plungės. Skundėsi istorikais „profesionalais“: esą arogantiški, neatsaką į „kvailus“ jo klausimus... Kaipmat sukilo profesinis solidarumas: na štai, ir vėl „ekspertas“ ras ką prikišti, paaiškinti, kaip pamokyti tuos ryšį su gyvenimu praradusius „akademikus“.

Ir iš kur mūsuose ta kvaila „visažinystės“ liga? Visi galime patarti ir krepšininkų treneriams, ir gydytojams – be abejo, istorikams irgi. Daug priekaištų ir pamokymų jau esu išklausęs – pradedant uošviu namie ir baigiant fizikos profesoriumi, kadaise bemaž keturias kelionės traukiniu iš Šiaulių į Vilnių valandas auklėjusiu, kaip ir ką turiu daryti... Nemaloni, kone trauminė patirtis. Turbūt dauguma kolegų yra tokių dalykų patyrę, tad nenuostabu, jog žinia apie Tautos istorinės atminties įstatymo rengimą sukėlė tokią alergiją. Cenzūros įvedimas ir akademinės laisvės pabaiga! Politikų žaidimai reitingų vardan! Profanų siautėjimo valanda!

Tokią alergiją, kaip tikras profesionalas, išgyvenau ir pats. Bet beklausydamas vyriškio iš Plungės staiga tarsi išvydau save iš šalies, žvelgdamas ne istoriko, o eilinio Lietuvos piliečio akimis. Na, atrodau kaip kiek arogantiškas savo srities “specialistas”, žinąs savo vertę, linkęs “iš aukšto” apreikšti ir paskelbti “plačiajai visuomenei” tai, ką, mano galva, jai derėtų žinoti. Kodėl turėčiau atsakinėti į kvailus “žmonių iš gatvės” klausimus? Tai juk laiko švaistymas ir perlų mėtymas kiaulėms… Bet, pala, manyje gyvenantis pilietis visada greitas piktintis elitinių ir uždarų grupių, kurios nemato reikalo prieš visuomenę dėl ko nors aiškintis, arogancija. Be to, jis mano, kad teismai kartais priima teisėtus, bet neteisingus sprendimus ir kad visuomenės balsas – per tarėjų instituciją – pataisytų padėtį… Tad jei kaip pilietis nelaikau teisininkų “savipakankamais” teisingumui, kodėl stebiuosi analogišku visuomenės požiūriu į istorikus?

Aptikęs savo paties nenuoseklumą ir “dvigubus standartus” susigėstu. Na, tai kokia istoriko priedermė? Užsiimti specifinių dalykų ir temų tyrinėjimais sėdint dramblio kaulo bokšte? Ar nuolankiai atsakinėti į kvailus visuomenės klausimus, bandant klausėjus “išlavinti”? Tiesa, matyt, bus kažkur per vidurį tarp dviejų kraštutinumų. Vykdyti kiekvieną “visuomenės nario” užsakymą būtų absurdas, išdidus ir kategoriškas atsisakymas kalbėti paprasta ir visiems suprantama argumentų kalba – arogancija.

Piliečiui L.J. kartais kyla klausimas: kodėl istorikas L.J. užsiima bene vien jam pačiam įdomių dalykų tyrinėjimu, tenkindamas savo privatų smalsumą valstybės biudžeto lėšomis, užuot vykdęs valstybės užsakymą? Ir kokia nauda valstybei ir visuomenei iš tokio “savadarbio”? Galų gale, kodėl istorikas L.J. per menkai dalijasi savo žiniomis su plačiąja visuomene, vengdamas pilietinės atsakomybės – rašyti į periodinę spaudą, interneto portalus, kalbėti per radiją ir televiziją, galų gale – dalykiškai atsakinėti į paskirų istorijos mylėtojų laiškus?

Istorikas L.J. tik skėsčioja rankomis, kartkartėmis atlaidžiai šypteldamas arba sudejuodamas. Girdi, akademiniai tyrinėjimai ir mokslo populiarinimas – dvi svarbios mokslininko veiklos pusės. Visų akademikų nederėtų grūsti į Prokrusto lovą: vieni esą “grynieji” mokslininkai, kiti – talentingi populiarintojai, ir tik nedaugelis galį ir viena, ir kita. Be to, viskam labai stingą laiko, tad nuolat reikią rinktis ir šio bei to atsisakyti. Įdomus ir prasmingas dialogas su visuomene praktiškai nevykstąs, nes tarp abiejų pusių žiojinti takoskyra, per kurią tik retais atvejais pavykstą nutiesti tiltą ir ant jo susitikus normaliai pasikalbėti, užuot šaukus nuo vieno kranto ir nelabai prigirdint atsakymus iš kitos pusės. Galiausiai, individuali akademinių tyrinėjimų laisvė kaip tik ir duodanti daugiausiai naudos valstybei bei visuomenei, nes patys pasirinkdami asmeniškai labiausiai rūpimus klausimus ir tas sritis, kuriose yra kompetentingiausi, mokslininkai geriausiai atskleidžią savo profesionalumą ir gabumus.

Čia pilietis L.J. neapsikentęs šoka prieštarauti: jei visuomenės poreikiai ir klausimai tokie kvaili, galbūt istorikai profesionalai – pedagogai ir akademikai – patys dėl to kalti? Juk kas, jei ne jie, formuoja istorinę sąmonę jau nuo mokyklos suolo, per pamokas, vadovėlius ir valstybinį istorijos egzaminą? Nunarinęs galvą istorikas L.J. kažką veblena apie atotrūkį tarp mokslininkų ir mokytojų, netvarką vadovėlių leidyboje, egzamino trūkumus ir istorijos mokymo kaip “treniravimosi egzaminui” ydingumą, valstybės (Švietimo ir mokslo ministerijos? Kultūros ministerijos?) dėmesio stoką istorijos populiarinimui...

Palikime tuodu L.J. Jie ginčysis dar ilgai – kol mūsų visuomenėje nepaliaus karas tarp “elito” ir “runkelių”, tarp “profesionalų” (“specialistų”, “ekspertų”) ir “mėgėjų” (“visuomenininkų”). Kol įgysime daugiau pasitikėjimo vieni kitais – ir būsime to pasitikėjimo verti. O tuo tarpu gaila man to (tų?) L.J. Kaži, gal ir daugiau tokių yra Lietuvoj?

DALINKIS:
0
7
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"