TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Apie istoriko atsakomybę tautai

2012 01 13 5:00

Redakcijos paštas Mano tėvas Povilas Šilas, teisininkas, 1941 metų Birželio sukilimo dalyvis, Lietuvių fronto veikėjas, mažojo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto narys, sovietinis politinis kalinys, 1990 metais man sakė: "Lietuva, svetimųjų trypta, prisikėlė tam, kad pasisemtų jėgų naujiems, galbūt didesniems išbandymams." Toks išbandymas atėjo 1991 metų sausio 13-ąją... O ką apie šį išbandymą parašė istorikai?

Kaip girdėjome iš žiniasklaidos, grupė Kovo 11-osios Akto signatarų pasipiktino, kad praėjus jau 21-eriems metams vis dar nerašoma objektyvi Sausio 13-osios įvykių istorija. Lietuvos istorijos instituto direktorius dr. Rimantas Miknys atsikirto, kad tam reikia specialaus valstybės užsakymo, o tokio nėra, nėra ir laisvų istorikų tokiam darbui. Keista, kad, pavyzdžiui, LDK kariuomenės būrio finansinėms išlaidoms aprašyti ir istorikas atsiranda, ir jokio užsakymo nereikia (Istorijos institutas pats sudarinėja savo darbo planus), o aktualesnėms temoms reikia nurodymo "iš aukščiau". Manau, kad Lietuvos istorijos instituto iniciatyva turėjo būti sudaryta šio instituto, Vilniaus universiteto ir Lietuvos genocido ir rezistencijos centro istorikų komanda vienam svarbiausių XX amžiaus įvykių aprašyti ir įvertinti.

Medininkų tragedijos liudininkas Tomas Šernas mano, jog rimti istorikai nesiima aprašyti svarbaus XX amžiaus įvykio, Sausio 13-osios, jos priešistorės ir vėlesnių įvykių, nes dabartinei Lietuvos valdžiai trūksta politinės valios - bijoma užgauti Rusiją. Problema sena. Nors LDK didieji kunigaikščiai turėjo savo kanceliarijas, apie ano meto lietuvių žygius sužinome ne tiek iš jų raštų, kiek iš kaimyninių valstybių analų, metraščių ir kronikų. Antai apie Žalgirio mūšį (1410) pirmiausia sužinota iš įvykių amžininkų lenko Jano Dlugoszo ir vokiečio Dieboldo Schillingo kronikų (lietuviška Bychovco kronika parašyta XVI amžiuje). Nejau ir Lietuvos istorikai laukia, kada išmirs svarbiausi Sausio 13-osios įvykių dalyviai ir juos aprašys koks nors rusų Nevzorovas - tuomet mūsų istorikai galėtų juo remtis ir rašyti savo mokslines studijas!?

Pastebiu tokią negerą tendenciją - apie tai, kas bent kiek mūsų istorijoje susiję su kaimynais, kalbama arba tik gerai, arba nutylima. Vieni (kalbu ne vien apie istorikus, bet ir apie politikus) tyli, rūpindamiesi tik savo postais, kiti bijo ar vengia gretimų šalių priekaištų. Dar kiti, apsimesdami esą objektyvūs, stengiasi tiems kaimynams įsiteikti - gal iš jų turės naudos. 

Prisimenu tokį kuriozinį atvejį. Prieš kelerius metus Vilniaus savivaldybėje buvo surengtas Vilniaus apskrities istorijos mokytojų seminaras. Garbus krašto apsaugos ministro patarėjas (pavardės neminėsiu), kalbėdamas apie Lietuvos kaizerinę, nacistinę ir bolševikinę okupacijas ir jas smerkdamas, nepaminėjo Lenkijos įvykdytos Lietuvos dalies okupacijos. Klausiau jo kodėl? Atsakė - lenkai yra mūsų strateginiai partneriai. Žinoma XX amžiaus įvykių tyrėja, germanistė Irena Tumavičiūtė replikavo, kad ir Vokietija yra svarbi mūsų partnerė Europos Sąjungoje! Pranešėjas sutriko, bet savo pozicijos neatsisakė. Turėčiau paklausti pranešėjo ir kitų "tylenių": kodėl mes taip žeminamės ir nuo kada teisybės sakymas yra nuodėmė? 

Lietuvos istorikams pasisekė, kad Rusija nėra mūsų strateginė partnerė.

Sunku būtų įsivaizduoti, kad lenkų politikai paglostytų tokį lenkų istoriką, kuris pasakytų tiesą apie Pilsudskio ir Želigovskio karinę lenkų kultūros atgaivinimo "akciją" Lietuvoje, o rusų politikieriai pagirtų tokį rusų istoriką, kuris objektyviai pasakotų apie 1990 metų kovo 11-osios - 1991 metų sausio 13 dienos laikotarpį. Na, ir kas - tai jų, rusų ir lenkų, problema, jų sąžinės reikalas. Tad kas sakys tiesą apie lietuvius Lietuvoje nemenkindami jų, kas kels Lietuvos vardą, jei ne mes patys? O konkrečiai - dėl Sausio 13-osios? Turėtume didžiuotis, kad tada, nors ir skaudžiai nukentėję, atsilaikėme, nebuvome nugalėti. Sovietų karinių jėgos struktūrų bandymas nuversti teisėtą Lietuvos valdžią nepavyko!

Lietuvos himnas kviečia mus semtis stiprybės iš praeities, t. y. iš istorijos. Istorikas turi vadovautis sąžine, morale, būti atsakingas visai savo tautai. Visa tai reiškia, kad tautos istorija yra ne nedidelės Lietuvos istorikų grupės reikalas, o visų mūsų interesas! Žinoma, rašyti istoriją yra sąžiningų istorikų darbas. Jų dar turime.

Vytautas ŠILAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"