TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Apie jemelias ir „valstybininkus“

2008 04 10 0:00

Nėra šiuo metu labiau nuvalkioto žodžio Lietuvoje nei „valstybininkas“. Jį kartoja net ir tie, kurie visai nenori būti taip įvardijami. Tačiau įnirtingai neigdami patį savo egzistavimo faktą, šie žmonės ir toliau užiminėja naujas viešosios ir slaptosios galios tvirtoves.

Vyksta nuožmus ginčas dėl kabučių. Valstybininkai ar „valstybininkai“? Gėris ar blogis? Taigi, kas tai - valstybę užvaldęs klanas, ar tiesiog protingų žmonių klubas, sumaniai ir nenuilstamai taisantis populizmo klaidas?

 

„Lietuvos žinioms“ paskelbus vos ne studiją apie valstybės užvaldymą, klubas ar klanas, kurio nėra, sureagavo labai audringai. Į kontrataką metėsi net pats premjeras, tarsi norėdamas visiems įrodyti posakio „vagie, kepurė dega“ teisingumą.

 

Dar daugiau. Lydimas informacinės uždangos „valstybininkų klanas – piktavalių išsigalvojimas“, vienas to klubo ar klano viešųjų veidų Audrius Siaurusevičius tapo LRT vadovu ir ypatingai sustiprino‚valstybininkų“ pozicijas būsimos stichinės nelaimės, vardu Seimo rinkimai, akivaizdoje.

Pirmųjų pokyčių ilgai laukti nereikėjo. Jau ir anksčiau profesionalūs „valstybininkų“ medžiotojai ir šiaip buklesni stebėtojai apie šio klubo-klano informacinio karo metodus ir kryptis spręsdavo pagal „Lietuvos ryto“, LTV „TV Forumo“ ir „Spaudos klubo“ režisūrą. Dabar viskas tapo dar aiškiau.

Visuomeninis transliuotojas ir „Lietuvos rytas“ galutinai susiliejo į vieną kumštį. Patį pirmą naujos LRT valdžios pirmadienį „TV forumas“ pateikė visą „valstybininkų“ ideologijos kvintesenciją.

O ji pasirodė labai paprasta ir netgi primityvi. Kaip sena rusiška pasakaitė. Kaip sovietmečio animacinis filmukas mažiesiems.

 

Taigi visuomenė susideda iš stebuklų ir gelbėtojų nuolat laukiančių prasčiokų (jemelių, kaip buvo pasakyta) ir protingų valstybininkų. Kadangi prasčiokai, be jokios abejonės, sudaro didžiąją visuomenės daugumą, valstybininkams nelieka nieko kita, kaip žaisti užkulisinius žaidimus, manipuliuoti viskuo, kuo tik įmanoma, ir taip gelbėti Lietuvą. „Gelbėti“ šioje vietoje reiškia valdyti. Ir valdyti taip, kaip jiems atrodo geriau.

 

Didžiausia bausmė, kurią didysis „valstybininkų“ rašytojas Rimvydas Valatka siūlytų demokratijos išsiilgusiai Lietuvai, yra valdžios atidavimas populistams. Ir taip gali atsitikti, jei trečiasis visuomenės sluoksnis – net ne sluoksnis, o tik keliolika „blūdijančių“ intelektualų – ir toliau nenustos kritikuoti „valstybininkų“ valdžios!

 

Kaip valstybiškai reikia elgtis su valdžia, tąkart kaip tik ir buvo pademonstruota. Keliems elitiniams žurnalistams su pasimėgavimu besityčiojant iš apskritai visos opozicijos – laidoje, beje, neturėjusios net menkiausio savo atstovo – šalia, kaip laimingas Češyro katinas, sėdėjo naujai iškeptas Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas. Neišnykstanti jo šypsena bylojo seniai patirtą satisfakciją. Štai ką reiškia pritapti prie valstybininkų!

 

Į šlovingas „valstybininkų“ gretas tiesiai iš „Panoramos“ skubėjo įstoti ir simpatingoji Rita Miliūtė, pati nustebinta savo prisipažinimo, kad per aštuoniolika Češyro katino politinės veiklos metų ji neturinti jam nei vieno priekaišto! Taigi, karjera buvusio vyro valdomoje įstaigoje jau garantuota.

 

Tačiau naftalinu trenkianti chrestomatinės laidos „Kas geresnio, premjere?“ stilistika čia neatspindėjo tikrojo turinio. Pataikaujama buvo ne viešajai valdžiai, ne Seimo pirmininkui ar premjerui, o tam nematomam valdžios modeliui, kurį ir stengiasi kurti „valstybininkų“ klanas ar klubas.

 

Todėl net ir gudrusis Češyro katinas čia yra tik patogi dekoracija, slepianti politinės sistemos degradaciją ir iškrypimus. Ir talentingi žurnalistai, savo noru sulindę į aukso narvelius, godžiai, bet su slaptu liūdesiu, renkantys trupinius nuo oligarchijos puotų stalo, yra tapę to valdžios modelio aukomis.

Taigi, „valstybininkų“ valdžia turi ir kitą, politologiškai lengviau apibrėžiamą pavadinimą – oligarchija.

Tai daug plačiau nei vienos grupuotės įsigalėjimas. Nors grupuotė akivaizdi, reikia pripažinti ir konkuruojančias jėgas. Galbūt konkurencija kuria ir demokratijos galimybę, o ne vien jos iliuziją?

Todėl „valstybininkai“ – daugiau nei viena grupuotė. Visos grupuotės čia gimsta iš „valstybininkų“ ideologijos.

 

Ši ideologija – tai eurazijinio, nomenklatūrinio mąstymo rudimentas, aprengtas prašmatniais vakarietiškais rūbais.

 

Svarbiausias „valstybininko“ bruožas – pasipūtimas ir arogancija, dažniausiai slepiantis vidinį netikrumą. Apie ideologiją čia irgi galime kalbėti tik labai santykinai. Tai nebent IDEOLOGIJA BE IDĖJŲ.

 

Tikros pasaulėžiūros čia irgi nerasime. Tai reiškia – nerasime ir politinių pažiūrų.

 

Todėl koks gabus žurnalistas, pakliuvęs į šiuos spąstus, praranda bet kokias politines pažiūras ir, kaip pats sako, ima vadovautis Machno principu: „mušk baltuosius, kol paraudonuos, o raudonuosius, kol pabals.“

 

Taip griaudamas idėjiškai struktūrizuotos sistemos pagrindus, politinės anarchijos atamanas, geriausiai atlieka jam diktuojančio oligarcho užduotis. Mat turėdamas tokią agresyvią kariuomenę, žiniasklaidos priemonių šeimininkas gali manipuliuoti politikais, verslininkais ir visais kitais, kuriems tik daro poveikį informaciniai karai.

 

Toks žurnalistas, jei tik nėra visiškai degradavusi asmenybė, neišvengiamai ieško psichologinės kompensacijos, dvejinasi, pyksta ant savęs ir aplinkos, o svarbiausia – stengiasi apgauti visus ir pats save, kad dirba naudingą darbą Lietuvai.

 

Tai beveik šekspyriška žmogaus tragedija. Ir kartu gana apgailėtinas reginys. Nes palikti greitai riedantį verslo klasės traukinį nėra jėgų, o susimąstyti ir papildyti žinių bagažą trūksta laiko. Talentas ima dusti.

 

Taip ir siautėja Lietuvos viešojoje erdvėje trijų jaunystėje perskaitytų knygų išminčiai, po juvelyriškai valdomų žodžių forma slėpdami idėjinę tuštumą ir žmogišką tuštybę.

 

Ar šitie žmonės patys nepanašūs į tą ant stebuklingos krosnies skraidantį Jemelią? Nežinau. Jau tik labai miglotai prisimenu rusiškus filmukus ir pasakėles. Bijau supainioti personažus.

 

Ar mūsų visuomenėje apskritai vyrauja Jemelios tipas? Galbūt jis tvirtai apsigyvenęs tik „valstybininkų“ galvose? Taip jiems lengviau pateisinti save ir savo šeimininkus.

 

Tokios tad yra psichologinės „valstybininkų“ šaknys. Traumuojantį tarnavimą oligarchijai tenka kompensuoti įsivaizduojamu darbu Lietuvai.

 

Iš tokios neįmanomos misijos lieka tik skambi retorika. Ir kuo labiau auga vidinis nusivylimas savimi, tuo stiprėja kvailas išorinis pasipūtimas. Tada mes ir klausiame vieni kitų - juk toks savas, protingas, padorus žmogus buvo, o dabar...?

 

Tad gal ir tikrai šitie žmonės labiau verti užuojautos, o ne demonizavimo? Gal pabandome jiems ištiesti pagalbos ranką?

 

DELFI 

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"