TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Apie karį savanorį Antaną Kraujelį ir laisvės kovų dalyvius Praną ir Leokadiją Gečius

2015 03 06 14:30

Kelerius pastaruosius metus Vytauto apygardos partizanas Antanas Kraujelis viešoje erdvėje paskirų asmenų nuosekliai po žūties (palaikai iki šiol nerasti) kaltinamas dalyvavimu civilių gyventojų, net kai jie buvo okupacinės valdžios apginkluoti, taikių žmonių, net kai jie veikė prieš partizanų ir jų rėmėjų struktūrą, naikinime, ignoruojant, kad šiuos asmenis partizanai pagrįstai laikė teisėtais savo taikiniais – kolaborantais.

Atvirai apie kolaborantų baudimą partizaninio karo (Karo po karo) metu memuaruose “Daugel krito sūnų…” analizuojančiai rašė Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Antrasis, o po Jono Žemaičio-Vytauto žūties pirmasis Lietuvos partizanų ginkluoto pasipriešinimo sąjūdyje asmuo rašė apibendrindamas didžiulę partizaninės kovos patirtį. Partizanų vadas neslepia, kad „tautos išgamų (memuarų autoriaus vartojamas apibendrinantis kolaborantų apibūdinimas – pastaba mano) ir šnipų naikinimo klausimas visuomet buvo pats opiausias, nemaloniausias, sunkiai išsprendžiamas, atsakingiausias, bet vis dėlto jokiu būdu neišvengiamas. Kova su jais visuomet buvo ir tebėra labai sunki ir atsakinga. Sąlygos, kuriomis partizanams tenka rinkti žinias apie šnipus ir kitus tautos išgamas, yra nepaprastos. Jiems reikia remtis parodymais, kuriuos pateikia vietos gyventojai, nes patikrinti šių žinių šaltinius dažnai yra labai sunkiai prieinamas dalykas. Žinoma, partizanai stengiasi kuo daugiau gyventojų apklausti, bet ir tai padaryti platesniu mastu dėl ypatingų aplinkybių ne visuomet yra įmanoma. Ištardyti kaltinamąjį taip pat nėra palankių sąlygų, nes kiti jo šeimos nariai tuoj galėtų suprasti, kas suteikė partizanams žinių apie šnipo veiklą. Nagrinėtose bylose sunkiausia būdavo nustatyti, ar liudytojai suteikia teisingas ir neperdėtas žinias, ar kartais net ir keli asmenys neliudija asmeniško keršto sumetimais. Sprendimas atimti žmogui gyvybę — tai nėra paprastas dalykas. Partizanai kalėjimų ar pataisos namų neturi, o nusikaltėliui kartais būna per maža griežto perspėjimo. Gyventojai parodymus pateikdavo žodžiu arba raštu, pasirašydami slapyvardžiais. Reikalauti tikrojo parašo buvo neįmanoma jau vien saugumo sumetimais. Juk archyvai dažnai patekdavo priešui, o tas net iš slapyvardžio atpažindavo žinias suteikusį asmenį. Niekas negalėjo būti tikras, kad partizanas, surinkęs žinias ir pranešimus su parašais, nebus rusų nukautas. Apskritai partizanai siekė kuo stropiausiai bylas išnagrinėti, nes jie gerai žinojo, kad, pasirašydami bylos protokolus, prisiima atsakomybę už visą bylos nagrinėjimą ir nuosprendį. Kartais iš šalies žiūrint gali atrodyti, kad vienas ar net keli likviduoti šeimos nariai buvo geri ir teisingi piliečiai. Iš tikrųjų jie buvo patys pavojingiausi šnipai. Skaudu partizanams išgirsti pasakant, kad yra tariamai neteisingai nukautų. Blogiausia tai, kad retai galima spaudoje ar žodžiu paskelbti, už ką anie buvo nubausti aukščiausia bausme. Juk tokiu atveju nukentėtų lojalūs gyventojai. Likimas žiaurus, nes kartais partizanai ir jų vadai, kurie sudarė ir nagrinėjo bylas, taip pat jau yra žuvę, o bylų protokolų likimas dažnai nežinomas. Kažin ar visi byloje liudiję žmonės, kurie ir laisvės sulauks, žinodami, kad kovotojai žuvę, ir nenorėdami turėti nemalonumų iš likusių sulikviduotojo šeimos narių, patvirtins anksčiau duotus parodymus?! Okupantai kartais naktimis sulikviduodavo jam nepatikimas šeimas ir padegdavo trobesius, prisidengę partizanų vardu. Kokį didelį darbą atliko partizanai, sulikviduodami pikčiausius šnipus, perspėdami ir kitais būdais apsaugodami gyventojus nuo šnipų pragaištingų pinklių, gali žinoti tik tie, kurie sąjūdžio gretose kovoja. Dėl šnipų naikinimo partizanus galės kaltinti tik tas, kuris sunkios okupacijos metu pataikavo priešui, pats buvo vienokiu ar kitokiu būdu užverbuotas MGB pareigūnų, užsimaskavęs priklausė įvairaus plauko šnipų gaujai ir galbūt slaptai jau yra išdavęs ne vieną artimą savo draugą. Kokius nors priekaištus išsilaisvinimo veiksniams tegali daryti tas, kuris sąžinės ramybę prarado ir nori surasti veidmainišką savo elgesio pateisinimo pagrindą“.

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis šitaip suklasifikavo kolaboruojančią visuomenės dalį: „Pirmąją jų grupę sudaro tautos atmatos – išsigimėliai, kurie 1941 metais, tik raudonajai armijai okupavus mūsų kraštą, iškilo į paviršių ir užėmė valdančius postus. Antrajai grupei priskiriami visi tie, kurie, prasidėjus mobilizacijai į raudonąją armiją, stengdamiesi pasilikti savame krašte, stojo į istrebitelius, gaudė savo kaimynus į armiją ir nepatikimus okupantui tautiečius, atiduodavo juos kalinio kančioms ir po to lėtai mirčiai į tolimus Sibiro lagerius. Trečiai grupei priskiriame visus tuos, savo noru ar prievarta stojusius į MGB ir MVD mokyklas, jas baigusius ir gavusius milicijos ar saugumo įstaigose vadovaujamus postus. Ketvirtą grupę sudaro visi partiniai ir komjaunuoliai, kurie, atėjūnų paraginti ar norėdami sudaryti sau geresnį pragyvenimą, įsirašė į šią partiją, nesiryždami tautai pakenkti. Tačiau vyksta kitaip. Jie, okupantų spaudžiami ir raginami, pasidaro klusnūs jų šuniukai, kurie dėl apgraužto kaulo ar numestos duonos plutos noriai tarnauja. Penktajai grupei priklauso visi šnipai, provokatoriai ir skundikai. Šią grupę okupantai suorganizavo vėliausiai, bet už tai šiandien yra pavojingiausia.“

Kęstutis K. Girnius veikale „Partizanų kovos Lietuvoje“ priėjo tokią išvadą: „Teroro vartojimą lėmė ne tiek kovotojų psichologija, kiek objektyvios partizanų veikimo ir jų tikslų įgyvendinimo sąlygos. Kiekvienas pasipriešinimo sąjūdis vidaus karo sąlygomis baudžia jo įsakymų nepaisančius, mėgina savuosius apginti nuo priešo arba nubausti jų skriaudėjus. Beveik neįmanoma autoriteto įsigyti ar jį išlaikyti nepajėgiant išreikalauti klusnumo ir be ryžto atitinkamomis sąlygomis šiuo pajėgumu naudotis“.

Ištisą penkmetį – 2010-2014 metais oponentai kartojo, kad A. Kraujelis nužudė ar dalyvavo nužudant 11 civilių gyventojų. Civiliais laiko visus: bendradarbiavusius su okupantus, talkinusius okupacinei valdžiai, sovietų saugumo apginkluotus, okupacinio režimo pareigūnus.

Po LGGRTC tyrimo medžiagos paskelbimo oponentai jau vangiau kvestionuoja A. Kraujelio ir kartu su juo veikusių partizanų teisę bausti kolaboruojančius asmenis partizaninio karo metu. Pritilo choras, skanduojantis: „Vienuolika, vienuolika A. Kraujelis nužudė“ (priduriant, kad aukų galėjo būti daugiau). Todėl dabar beliko koncentruotis į Leokadijos Gečienės žūtį (apie tai vėliau).

LGGRTC atlikto tyrimo medžiagoje analizuota keturiolikos asmenų žūtis. Akivaizdu, kad A. Kraujelis nenužudė nei vieno taikaus gyventojo. Partizanų akcijos, kurioje jis dalyvavo, buvo nukreiptos arba prieš okupanto apginkluotus valdžios pareigūnus, arba prieš asmenis, kenkiančius partizanams, jų šalininkams ir gyventojams. Tai patvirtina pateikti gausūs archyviniai duomenys ir jų šaltiniai. Neišaiškintus nužudymus KGB ir oponentai taip pat priskyrė A. Kraujeliui. Pavyzdžiui, kas iš tikrųjų ir dėl kokių motyvų nužudė Utenos apskrities liaudies švietimo skyriaus vedėją Balį Stasiulionį iki šiol nežinoma, tačiau pagal KGB ir oponentus – A. Kraujelis. Lapušauskų nužudymą KGB taip pat priskyrė A. Kraujeliui. Taip buvo patogu – nebereikia tirti, aiškintis tikrųjų žūties aplinkybių, nusikaltimas „išaiškintas“. Tačiau LGGRTC atliktas tyrimas A. Kraujelio dalyvavimo apylinkės pirmininko L. Lapušausko ir jo žmonos nužudyme taip pat nepatvirtino.

Antano Kraujelio ir kitų partizanų „nekaltos“ aukos („civiliai“ ir „taikūs“ gyventojai):

ginkluotas Anykščių rajono „Pergalės“ kolūkio pirmininkas, Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) narys Vasilij Rutkovskij;

ginkluotas Molėtų rajono V. Čiapajevo vardo kolūkio pirmininkas, kandidatas į VKP(b) narius Viktor Utkin;

ginkluotas Alantos miestelio klubo-skaityklos vedėjas, VKP (b) narys Jonas Sakalis;

Molėtų rajono Kaniūkų kolūkio pirmininko pavaduotojas Edmundas Satkūnas, pasisiūlęs MGB A. Kraujelį nušauti ir paprašęs ginklo bei MGB apmokytas šaudyti. E. Satkūnui pradėjus šaudyti į A. Kraujelį ir jį sužeidus į šoną (kitais duomenimis – krūtinę, plaučius), pastarasis iš automato paleido taiklią būtinosios ginties seriją į E. Satkūną;

Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Vilniaus srities komiteto atstovas Aleksandr Balašov, komandiruotas į Anykščių rajoną kaip VKP(b) atstovas;

sovietinis kolchozo aktyvistas, MGB Anykščių rajono agentas slapyvardžiu „Les“ Stasys Litvinavičius;

sovietinis aktyvistas, partizanų žiniomis, palaikęs ryšius su MGB, apskundęs partizanų rėmėjus, dėl ko šie buvo priversti pasitraukti iš namų, vėliau suimti ir nuteisti, Andrius Vrubliauskas;

sovietinė patriotė, partizanų žiniomis palaikiusi ryšius su MGB ir išdavusi du partizanus, dėl partizanams priešiškos veiklos jų išvyta iš kaimo įsakant negrįžti tol, kol bus nuversta sovietų valdžia, Marijona Adamonienė;

Visasąjunginės Lenino komunistinio jaunimo sąjungos (VLKJS) vietinių komjaunuolių vadovė, Skiemonių valsčiaus „Bangos“ kolūkio ir Anykščių rajono „Laisvo Artojo“ kolūkio pirminių komjaunimo organizacijų sekretorė (komsorgė), instruktavusi agitatorių grupes, raginusi agituoti jaunimą, Paežerių apylinkės klubo-skaityklos vedėja, uoliai vykdžiusi politinį-aiškinamąjį darbą kolūkyje Juzė Šidlauskaitė. Pasakytina, kad po šio 1951 m. dramatiško įvykio nutrūko komjaunimo kuopelės veikla toje vietovėje. Tikėtina, kad komjaunuoliai išsilakstė į visas puses, kad ir jiems taip nenutiktų. Taigi nors laikinai nustota drumsti protą jauniems žmonėms, užkardyta priešiškos pokarinės organizacijos kuopelės veikla.

Sovietiniai aktyvistai, aktyvūs sovietų valdžios rėmėjai, asmenys, okupacijos ir aneksijos sąlygomis padėję neteisėtos valdžios struktūroms įtvirtinti okupaciją ir aneksiją, slopinti Lietuvos gyventojų pasipriešinimą, talkinę neteisėtai valdžiai vykdant nacionalizaciją, kolektyvizaciją, sovietizaciją, skleidę sovietų propagandą ir agitaciją, išdavę partizanus ar jų šalininkus, dalyvavę tremiant ar kitaip persekiojant gyventojus, sovietų valdžios apginkluoti nepriskirtini taikių gyventojų kategorijai. Šie asmenys žinojo, kad už tokius savo veiksmus gali būti partizanų baudžiami.

Tačiau išskirtinis yra Prano ir Leokadijos Gečių žūties atvejis. Dabar oponuojantys susitelkė į jį, nors anksčiau grūmota dėl visų KGB A. Kraujeliui neteisėtai ir nepagrįstai inkriminuotų veikų. Teigiama, kad A. Kraujelis sušaudė partizanų rėmėją L. Gečienę, ignoruojant, kad apie šį dramatišką įvykį yra daug prieštaringos ir viena kitą paneigiančios informacijos, nepadedančios įtvirtinti vienintelio teisingo vertinimo.

Norint žmogui inkriminuoti kito žmogaus nužudymą ar kitų žmonių išdavystę, dėl kurios šie žuvo, net jeigu tai įvyko 1949 metais, reikalingas pagrįstų abejonių nekeliantis aukščiausias įrodytumo laipsnis tarsi tai būtų įvykę vakar. Labai gaila šių žmonių (P. ir L. Gečių), kuriuos partizanų būrio vadas sušaudė būdamas visiškai įsitikinęs, kad jie išdavė partizanų būrį. Jam buvo neprieinami MGB operatyviniai dokumentai. Iš turimos informacijos darytina išvada, kad A. Kraujelis į šiuos žmones nešaudė. Ši išvada pagrindžiama archyviniais faktiniais duomenimis.

Dėl A. Kraujeliui nepagrįstai priskiriamo L. Gečienės nužudymo turimi prieštaringi duomenys (liudytojų parodymai, kita informacija):

M. Urbonas asmeniškai iš pistoleto keliais šūviais nužudė P. Gečį, o po to ir L. Gečienę;

M. Urbonas iš pistoleto sušaudė L. Gečienę ir jos vyrą P. Gečį;

M. Urbonas iš automato sušaudė P. Gečį;

M. Urbonas iš automato pradėjo šaudyti į P. Gečį;

M. Urbonas buvo ginkluotas automatu;

Gali būti, kad M. Urbonas šaudė iš automato;

A. Kraujelis iš belgiško (belgiško pavyzdžio, belgų markės) pistoleto nušovė L. Gečienę;

Gali būti, kad antrasis asmuo (galimai A. Kraujelis) nušovė L. Gečienę;

Gali būti, kad antrasis asmuo (galimai A. Kraujelis) šaudė iš pistoleto;

Galbūt antrasis asmuo (galimai A. Kraujelis) turėjo tik pistoletą;

Ar šaudė antrasis (galimai A. Kraujelis), neprisimenama;

Ginklo pas antrąjį asmenį (galimai A. Kraujelį) nepastebėta;

Vienas buvo ginkluotas automatu, o kitas pistoletu, bet kuris būtent kokiu ginklu, neprisimenama;

Abu buvo ginkluoti, tačiau kokiais ginklais, neprisimenama;

Įvykio metu atpažintas M. Urbonas, kitas asmuo buvo visiškai nepažįstamas;

Apkaltinęs Gečius išdavyste, juos abu keliais šūviais iš pistoleto sušaudė asmeniškai M. Urbonas; vienur pirma nurodoma P. Gečio pavardė, kitur – L. Gečienės (jeigu tai galima laikytini sušaudymo eiliškumu).

Sušaudant Gečius dalyvavo trys: du viduje, vienas lauke;

Gečiai nužudyti dviejų nenustatytų nacionalistinio pogrindžio narių;

Gečių nužudyme dalyvavę du asmenys buvo civiliškai apsirengę, aukštaūgiai, ginkluoti rusiškais automatais.

M. Urbonas MGB tardymų, akistatos metu ne sykį tvirtino, kad A. Kraujelis buvo ginkluotas belgišku pistoletu. Pasak M. Urbono, jis pats buvo ginkluotas automatu.

Įvykio vietoje šalia Gečių lavonų rastos šaudymui panaudoto rusiško automato iššautų septynių šovinių gilzės (tūtelės). Oponentų problema: tenka įrodyti, kad A. Kraujelis iš galimai turėto belgiško pistoleto L. Gečienę sušaudė rusiško automato šoviniais. Išmanieji mokovai dabar siekia A. Kraujeliui įbrukti į ranką rusišką pistoletą, idant šiam ... pritiktų rusiško automato šoviniai. Tada būtų galima teigti, kad šaudė abu tais pačiais šoviniais.

Būrio vado M. Urbono atsakomybė: būrio vadas, atsakingas už sprendimus, įkalbėjo A. Kraujelį prisidėti, papasakodamas apie P. Gečio asmenybę (reikia manyti, neigiamai papasakodamas) ir būtinybę jį nužudyti. Kartais jis vartoja sąvoką „mes nusprendėme, susitarėme“, kartais „aš nusprendžiau“. Maždaug po savaitės po to, kai žuvo aštuoni partizanai, M. Urbonas susitiko su vienu asmeniu, norėdamas išsiaiškinti, kaip elgėsi Gečiai po to, kai partizanai išėjo iš jų namų. Iš pokalbio su juo M. Urbonas padarė pirminę išvadą, kad Gečiai išdavė partizanus. Šią išvadą sustiprino galimai neatsakingi kaimynų ir P. Gečio bendradarbių parodymai įvykį tiriantiems kovotojams, nors, kaip vėliau matysime, ne visai be pagrindo įtartas P. Gečys.

Dėl Gečių galimai įvykdyto partizanų išdavimo turimi prieštaringi duomenys:

Kaimynai užtikrintai davė parodymus apie P. ir L. Gečių išdavystę;

Gautos nepalankios žinios iš P. Gečio bendradarbių;

Sužinojus, kad liko gyvas M. Urbonas, pasikeitė P. Gečio elgesys: ėmė elgtis labai atsargiai;

Namo iš darbo sugrįždavo kitu keliu;

Per kaimynus perdavė prašymą M. Urbonui-Liepai palikti gyvus nors vaikus;

Kai kada ėjo lydimas stribų apsaugos, o tuo laiku dar niekas jo rimtai neįtarė;

M. Urbonas parodė, kad jo tardomas P. Gečys prisipažino tikrai MGB pranešęs apie partizanų stovyklos vietą, kurioje žuvo 8 partizanai;

Trijų MGB agentų-informatorių, teikusių žinias apie aštuonis žuvusius partizanus ir jų judėjimą bei dislokaciją, duomenys nesutapo su Gečių tapatybių duomenimis;

Nustatytas asmuo, pagal kurio informaciją MGB surengė prieš minėtus partizanus karinę-čekistinę operaciją. Jo pavardė nesutapo su P. Gečio pavarde;

MGB operatyviniuose dokumentuose pažymėta, kad P. Gečys ryšio su MGB neturėjo, informaciniam-agentūriniam tinklui nepriklausė.

Netikint ar abejojant M. Urbono parodymu, kad P. Gečys jam prisipažino išdavęs partizanus, nederėtų tikėti ir M. Urbono parodymu, kad A. Kraujelis sušaudė L. Gečienę.

Dėl L. Gečienės nėštumo „Atsakyme J. Jurgeliui“ pastebėjau, jog jokių duomenų apie šį faktą MGB-KGB bylose nerasta ir nusistebėjau, kad KGB šio fakto nepanaudojo kaltinant A. Kraujelį. Apie mamos nėštumą teigė Gečių duktė. Esu linkęs ja tikėti, tačiau ne viskuo. Pavyzdžiui, ji LGGRTC yra pateikusi dviejų liudininkių, tarp jų – buvusios kaimynės, rašytinius parodymus, kad kaimo žmonės kalbėjo, jog Gečius galėjo sušaudyti NKVD. Duktė taip pat samprotavo, kad du vyrai, sušaudę tėvus, nebuvo partizanai, jie galėjo būti pasamdyti, tėvus nušovė du nepažįstami vyrai, tačiau ne M. Urbonas, kurį ji pažinojo.

Jeigu nebūčiau prieš 10 metų inicijavęs Laisvės kovų dalyvio teisinio statuso (po mirties) pripažinimo Gečiams, jų pavardė apskritai nebūtų šioje ilgametėje diskusijoje tokiame kontekste linksniuojama. Kartais prisimenama ir jų skaudžiai nukentėjusi duktė. Ji oponentų prisimenama tikrai ne dėl užuojautos, kurios ji neabejotinai verta. Duktė dėkojo LGGRTC, kad atstatė tėvų gerą vardą. Oponentams jos nelaimė – kozirinė korta, kurią bet kada galima ištraukti iš susidėvėjusių argumentų kaladės. Gečių duktė visą laiką elgėsi garbingai: nieko nekaltino, pati nuoširdžiai siekė tiesos. Manau, kad tai elementaraus padorumo dalykas, kuris svetimas jos tragedija besinaudojantiems.

KGB inkriminavo A. Kraujeliui, kad jis partizanų vykdomų bausmių metu virvėmis surišinėjo nužudytųjų asmenų šeimos narius. Vertinga pasigilinti, kaip atsirado KGB sukurptoje byloje šis kaltinimas. Nei vienas MGB tardomas bausmių kolaboravusiems asmenims vykdyme dalyvavęs partizanas netvirtino, kad A. Kraujelis rišo žmones, tačiau kaltinime šis „faktas“ atsirado. Apie tai užtikrintai yra rašęs J. Jurgelis, pažymėdamas, kad nužudžius Stasį Litvinavičių, A. Kraujelis surišo visus šeimos narius virve, kad šie negalėtų išbėgti ir pranešti, kas dedasi jų namuose. Tačiau šiame įvykyje (S. Litvinavičiaus nužudyme) dalyvavęs Justinas Apacianka parodė, kad jis, Raškevičius-Tauras, partizanai slapyvardžiais Gaidelis, Kunotas, Vytautas Gobužas-Viesulas S. Litvinavičiaus žmonai ir vaikams surišo rankas.

Oponentai ne kartą citavo Ženevos konvenciją, kurią, sprendžiant iš jų tekstų, jie atgaline data adresavo po žūties A. Kraujeliui ir kitiems Lietuvos partizanams. Akcentuota, kad pagal šią konvenciją bausti civilius gyventojus galėjo tik laisvės kovotojų teismas.

Partizanų junginiai sudarydavo Karo lauko teismus. Dėl karo aplinkybių ir kitų objektyvių bei nuo partizanų nepriklausančių priežasčių, ne visuomet buvo įmanoma operatyviai susisiekti su Karo lauko teismo pareigūnais, kurių gretas, kaip taisyklė, praretindavo kolaborantų įvykdyti išdavimai ir dėl to sekusios pareigūnų žūtys, o sudaryti naujais nariais atnaujintus teismus ne visada pavykdavo. Tai nereikšdavo, kad partizanai nustoja teisės bausti ginkluotam pasipriešinimui kenkiančius ir okupacinei valdžiai bei totalitariniam režimui dirbančius asmenis, nes okupacija ir partizaninis karas kaip jos pasekmė tęsėsi. Jeigu toks argumentas oponentams nepriimtinas, tada jiems patartina priekaištauti buvusiam okupantui, kad šis nors laikinai nesustabdė karinių-čekistinių akcijų prieš partizanus, kad šie galėtų ramiai suformuoti visus partizanų junginius apimančius sklandžiai funkcionuojančius teismus.

Galimas dalykas, kad būtent dėl buvusių partizaninio karo sąlygų išmintingo supratimo ir įvertinimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad ten, kur nebūdavo Karo lauko teismų, sprendimą priimdavo partizanų būrio vadas.

Lietuvos Respublikos teisės aktais pripažinta, kad okupacijos ir partizaninio karo metu partizanai buvo vienintelė teisėta politinė ir karinė valdžia Lietuvoje. Tad galima samprotauti ir taip: tuo metu Lietuvos partizanai, t. y. Lietuvos valdžia neratifikavo 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijos dėl elgesio su karo belaisviais ir ji tinkamai neįsigaliojo.

Trumpam nusileidžiant į oponentų kazuistikos lygmenį leistina laisvai pasamprotauti. Lietuvos valdžia partizaninio karo metu neratifikavo Ženevos konvencijos dėl objektyvių ir sveikam protui suprantamų priežasčių. Kad ir dėl šios priežasties: sutartis didelės apimties ir jos nespėta iki partizaninio karo pabaigos profesionaliai išversti į lietuvių kalbą, jau nekalbant apie daug rimtesnes priežastis. Gal oponentams vis dėlto žinoma, kad partizanai neturėjo parlamento, etatinių patarėjų tarptautinės teisės klausimais, neturėjo ir reikiamo skaičiaus vertėjų. Neteko patirti, kad savo tekstuose oponentai pripažino, kad Sovietų Sąjunga nesilaikė šios konvencijos kare prieš Lietuvos Respubliką ir jos gynėjus-partizanus. Pavyzdžiui, partizanams netaikė karo belaisvių statuso. Ženevos Konvencija Lietuvos Respublikos atžvilgiu įsigaliojo 1997 metų balandžio 3 dieną.

Išteisinančiame Panevėžio apygardos teismo sprendime konstatuota, kad M. Misiukoniui negalioja kaltinimas dalyvavimu genocido nusikaltime, nes į Baudžiamąjį kodeksą jo dabartinis apibrėžimas inkorporuotas 1998 metais, be to A. Kraujelio žūties metu nebuvo įstatymo, numatančio atsakomybę už M. Misiukonio veiką. Tačiau A. Kraujeliui jo partizaninės kovos ir žūties metu Lietuvos pusės neratifikuota Ženevos konvencija …galioja.

Teisuoliški mokovai kelia žuvusiems partizanams atgaline data nerealius ir iracionalius reikalavimus, sąmoningai ignoruodami istorines, karines, politines, geografines to meto realijas. O juk Lietuvos Karas po karo buvo ir išlieka unikaliu reiškiniu partizaninių karų istorijoje, nes jis vyko ne fronto sąlygomis, kai viena iš kariaujančiųjų pusių aktyviai remia užfrontės kovotojus, tačiau visiškoje izoliacijoje. Kadangi „objektyvieji“ mokovai mėgsta dėti lygybės ženklą tarp Sovietų Sąjungos partizanų ir Lietuvos Respublikos partizanų, pasakytina, kad jų veikimo sąlygos dėl aukščiau paminėtų priežasčių buvo skirtingos.

Taigi nesant tvirtų, neprieštaringų ir nekeliančių abejonių įrodymų, kad A. Kraujelis nušovė L. Gečienę, o Gečiai išdavė partizanus, A. Kraujelis nelaikytinas nužudžiusiu L. Gečienę, o Gečiai nelaikytini išdavę partizanus. Abejonės, kurių pašalinti pagal esamus duomenis neįmanoma, vertintinos A. Kraujelio ir Gečių nekaltumo naudai. Toks yra nekonjunktūriškas ir akivaizdžių asmeninių suinteresuotumų neįtakojamas požiūris.

Todėl A. Kraujelis – Karys savanoris, nes dalyvavo ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai kovoje ir nežudė taikių gyventojų, o Gečiai – Laisvės kovų dalyviai, nes rėmė partizanus, kurių neišdavė: palaikė ryšį su jais, rėmė maistu, partizanai lankydavosi Gečių namuose, P. Gečys buvo ryšininkas slapyvardžiu Klevas, jų sodyboje surastas bunkeris.

Beje, MGB žinojo ir apie dar ankstesnę P. Gečio antisovietinę veiklą: buvo Šaulių sąjungos narys, vyr. puskarininkis, turėjo revolverį, 1941 m. karo pradžioje birželio mėn. priklausė sukilėlių būriui. Pasakytina, kad 1941 m. birželio sukilimo išaiškintus dalyvius okupacinė sovietų valdžia masiškai suiminėjo ir teisė. Skirtingai nuo jų, P. Gečiui leista dirbti sovietiniame vykdomajame komitete. Toks faktas taip pat gilina abejonę.

Interpretacijos, poleminis nesąžiningumas, emocingi propagandiniai rypavimai nepadės tiksliai nustatyti jokių abejonių nesukeliančios tikrosios tiesos.

Ilgametis vienoje vietoje užstrigęs kalbėjimas ir vienodo sukurpimo tekstai skirti nelabai žinia kam: teismui? (tačiau tokiu atveju teismas naiviai laikomas paveikiamu per privačią nuomonę), kaltinamajam moraliai paremti? (sąžininga moralinė parama būtų įrodinėjimas, jog kaltinamojo dalyvavimas vieno kario žūties epizode nelaikytinas tęstiniu ir masiniu dalyvavimu gyventojų naikinime – genocide), LGGRTC kaltinti? (tačiau LGGRTC – ne kišeninis įrankis, kad tenkintų užgaidas), negausiai grupei profesionaliau besidomintiems šia dramatiška tematika kažką priešingo įteigti? (tačiau jų pozicijos jau susiformavusios).

Mano parodymai Panevėžio apygardos teismui duoti pagal to meto turimus duomenis ir tyrimo rezultatus. Ir po parodymų tyrimas tęsėsi. Teisme buvau klaustas dėl Gečių žūties epizodo. Paaiškinau, kad dalyvavo M. Urbonas, A. Kraujelis. Dalyvavimas iš visiško įsitikinimo asmens kalte ir dalyvavimas dėl poreikio patenkinti žudymo instinktą, jeigu toks egzistuoja, yra absoliučiai skirtingi dalykai. Aukščiausiajame Teisme nagrinėtose teisių atkūrimo (reabilitavimo) bylose ryški tendencija nustatyti asmens konkrečius veiksmus, jų įtaką įvykio tragiškai baigčiai, asmeninę atsakomybę ir individualią kaltę dėl partizanų nepagrįstai nubausto asmens žūties. Žinomi atvejai, kai teismas pripažino, kad partizanai nubaudė nepagrįstai ar nepakankamai pagrįstai, tačiau dalyvavęs įvykyje neaktyvus ir jo tragiškai baigčiai lemiamos įtakos neturėjęs asmuo išteisintas ir reabilituotas. Dėl kitų A. Kraujeliui MGB-KGB inkriminuotų nužudymų tebuvau paklaustas apie šių asmenų priklausomybę agentūriniam-informaciniam tinklui. Tačiau jokia naujiena, kad ir nepriklausę šiam tinklui asmenys kenkė partizanams, jų šalininkams ir gyventojams. Dar buvau paprašytas supažindinti su A. Kraujelio biografija. Jeigu oponentai mano, kad savo parodymais, kaip juos J. Jurgelis suprato ir išdėstė, prisidėjau prie M. Misiukonį išteisinančio sprendimo, tai kodėl pyksta?

Neabejoju, kad Apeliacinis teismas paliks galioti Panevėžio apygardos teismo išteisinantį verdiktą, sustiprindamas išteisinimo pagrindus, nes dabartiniai įtikinamumo požiūriu silpnoki. Tačiau tai įvyks ne dėl oponentų 2010-2015 m. tekstų, o nepaisant jų.

Lietuvos Respublikos parlamente – tautos atstovybėje kovo 17 d. rengiamasi iškilmingai paminėti A. Kraujelio žūties 50-ąsias metines.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"