TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Apie lietuvišką charakterį ir "vertybinę politiką"

2009 03 09 0:00

Kantriu dialogu su paprastais piliečiais Seimo pastato langus pagaliau sutikusi saugoti koalicinė Seimo dauguma jau pradeda ieškoti ir politiškai neužgrūdintas sielas mažiau traumuojančių žodžių. Galbūt todėl šiurkštų terminą "krizė" pamažu keičia "sunkmetis". Ir tikrai, kalbant apie krizę nuolatos tenka demaskuoti tuos, kurie ją sukėlė, o tai klausytojams greitai pabosta. Kas kita sunkmetis: jis tiesiog yra...

Sunkmetis turi dar ir kitą pranašumą. Klestėjimas paprastai atveria išorinius, vis tolyn atsitraukiančius horizontus, o sunkūs metai žvilgsnį verčia nukreipti į save. Gelbėdamasis negali pasikliauti vien kitais, geresnė išsigelbėjimo garantija esi pats. Tik į keblią situaciją papuolęs žmogus pagaliau rimtai susimąsto, kas jis yra ir ką gali daryti. O tai jau kartu yra ir tam tikra vidinių nesutarimų, konfliktų, jeigu ir ne įveikimo, tai bent jau ribojimo, švelninimo, santarvės su savimi ieškojimo perspektyva.

Žinoma, tie apmąstymo verti "mes patys" - tai ne kiekvienas iš mūsų atskirai. Tai būtų neaprėpiamai įvairi ir pernelyg atsitiktinė sritis. Kalbėti įmanoma apie "mus" tik kaip apie vieną iš valstybių ir tautų sąveikos subjektų. Natūralu, kad kaip tik šitaip problema iškyla mūsų užsienio politikos orientacijų ir tendencijų srityje. Tada dažniausiai įvairiose diskusijose ir mėginama nustatyti, kokia turėtų būti mūsų užsienio politika, kad ji būtų adekvati mūsų valstybės reikalams ir mūsų tautos dvasiai. Bet ne mažiau svarbi, o gal net įdomesnė yra ir priešinga minties linkmė: iš realios mūsų užsienio politikos tendencijų - tokios, kokia ji yra - spręsti, kas esame mes patys. Galbūt tai ir yra tas klausimų ratas, kuriame lietuviškosios dvasios apraiškos pasirodo vos ne apčiuopiamai. Nekeista, kad pastaruoju metu mūsų valstybės santykių su artimais, o ypač su tolimais kaimynais aptarinėjimuose vis dažniau dėmesys susitelkia į mus pačius. Porą štrichų ar akcentų prie mūsų tautinės charakteristikos ryžčiausi pridėti, tiesa, labai bendrų ir ne visada patrauklių, bet juk mes save nebūtinai turime tik girti. Tokio pobūdžio diskusijų negali neinspiruoti ir artėjantys prezidento, kuriam priklauso užsienio politikos vedlio vaidmuo, rinkimai.

Lietuviško charakterio ypatumai

Keletą šiai temai svarbių atramos taškų galima rasti iškilaus mūsų filosofo Juozo Girniaus nedideliame veikalėlyje "Lietuviškojo charakterio problema". Veikalėlis parašytas tuoj po Antrojo pasaulinio karo ir parašytas žmogaus, giliai išgyvenusio ir apmąsčiusio lietuvybės situaciją bei istorinį likimą tragiškame okupacijos ir emigracijos kontekste. Tiesa, ten nupieštas mūsų tautinio charakterio paveikslas dabar gali pasirodyti per daug gražus, bet taip atsitinka galbūt dėl to, kad šio kūrinio parašymo metu tiesioginės grėsmės mūsų tautinei gyvybei buvo kur kas didesnės negu yra dabar, taigi ir sunkmetis daug niūresnis. Kas nežino, kad kuo lietuviui sunkiau, tuo jis tvirtesnis?

Kaip teigia minėtas filosofas, net ir svetimųjų pavergtas lietuvis savo viduje išlieka laisvas. Lietuvį teisėtai galima laikyti laisvu žmogumi, nes savo didžiulį atsparumą prievartai istorijoje jis yra įrodęs. Ir prie šito jį apibūdinančio bruožo galima pridėti kitą, nemažiau jo esmei būdingą: lietuvis visada atviras kitam žmogui, ir tiesioginis jo kontaktas su kitu žmogumi jam yra vertingesnis ir svarbesnis negu visokios žmones atribojančios pertvaros, kad ir kokios jos būtų: socialinės, politinės, tautinės, kultūrinės (taigi ir kalbinės). J.Girnius lietuvio gyvenimo žiūrą vadina personaliniu humanizmu. O tai reiškia, kad dėl savo laisvės lietuvis linkęs angažuotis asmeniškai ir mažai pasikliauja kokiais nors virš jo esančiais jo tautinį savitumą turinčiais apsaugoti veiksniais. Jis yra principingas antinacionalistas. Taigi būdamas gana uždaras, užsispyręs ir tapatus sau prievartos sąlygomis, jis tampa atviras, nuolaidus, tautinę tapatybę lengvai prarandantis laisvės sąlygomis.

Galbūt kaip tik šitos lietuviškojo charakterio ypatybės galėtų kiek nors paaiškinti, kodėl tautinė mūsų gyvybė, sovietmečiu buvusi tokia tvirta ir patikima, dabar, atgavus laisvę, atrodo tarsi devalvuota. Negi iš tikrųjų patys lietuviai numojo į ją ranka ir paliko politikų žaidimams, o politikai tada jau gali ja naudotis kaip savo prestižo ir karjeros tvirtinimo priemone?

Amžini priešai ir amžini draugai

Koks tada yra mūsų užsienio politikos formuotojų, motyvų, kuriais jie vadovaujasi, santykis su tuo, kas paprastai vadinama tautos charakteriu ir jos valia? Tai, kaip tokiais atvejais sakoma, yra "sunkus klausimas". Ar mūsų politikai čia veikia tiesiog savo nuožiūra, taigi galbūt jie kažkiek savavaliauja? O gal jie savo veiksmuose instinktyviai suvokia giluminę tautos dvasią, kurią ji pati menkai įsisąmonina ir artikuliuoja? Matyt, tiesa kol kas slypi kažkur tarp šių dviejų kraštutinumų.

Šiaip ar taip, kai kurios Lietuvos dabartinės užsienio politikos tendencijos, jas lemiantys motyvai yra gana saviti, ir pirmiausia tuo, kad jie gana iracionalūs. Tokia politika pavojinga todėl, kad ją sunku suprasti, o jos padariniai yra stichiški ir beveik nenumatomi. Bent jau minimalus racionalumas visada yra būtina sėkmingos politikos sąlyga.

Kai mūsų politikai ryžtasi apibūdinti orientacinius savo veikimo principus, jie paprastai nurodo dvi galimas užsienio politikos kryptis - "pragmatinę" ir "vertybinę", - ir jau tada griežtai renkasi pastarąją. Blogiau tai, kad tos vadinamosios "vertybinės politikos" jie nesiima aiškiau apibrėžti, - ją galima mėginti nebent iššifruoti iš to, ką politikai kalba ir kaip veikia.

Be abejo, vadinamoji vertybinė politika, o ypač jos supriešinimas su pragmatine - mūsų politinių mąstytojų išradimas. Mes raginami į pragmatišką politiką žiūrėti su panieka, mes turį būti aukščiau jos, taigi pakilti iki vertybių (beje, šiame kontekste dar paprastai primenama, kad mes neturį pasiduoti "finliandizacijos" pagundoms). Tad lyginimai čia peršasi savaime. Juk kam nežinoma didžiųjų valstybių užsienio politikas apibūdinanti formulė: jos neturi nei amžinų draugų, nei amžinų priešų, o tik savo interesus. Aišku, kad šiuo atveju turima galvoje ne kokie egoistiniai jų interesai, ne vien materialinė, apskaičiuojama nauda, o politikos naudingumas visai valstybei, o toks naudingumas apima ir valstybės savigarbą, įsipareigojimų vykdymą, jos tarptautinį prestižą, autoritetą, būsimus, numatyti įmanomus veiksmų padarinius ir t. t. Taigi sunku būtų pasakyti, kas dar galėtų būti aukščiau už tokią užsienio politiką. Tačiau mums, nežinia kodėl, regis, yra patrauklesnė priešinga formulė: mes neturime savo interesų, todėl mums reikia tik amžinų draugų ir amžinų priešų.

Todėl, jeigu nebijome būti logiški, mes neturėtume bijoti ir iš šitokios minčių eigos išplaukiančios išvados: politikas, nepaisantis savo valstybės interesų ir drąsiai jų išsižadantis kiekvienu įmanomu atveju, tuo tiktai įrodo gilesnį, "vertybinį" savo politinio atstovavimo misijos suvokimą. Tokiam politikui, žinoma, visai nebūtina nepaisyti savo asmeninių interesų ar karjeros sumetimų, - jam būtina tiktai pakilti virš savo valstybės "menkų" interesų iki globalių tarptautinės politikos skersvėjų. Tačiau juk pagal tokią užsienio politikos prasmės viziją vadinamoji vertybinė politika - tai ne valstybės kaip sau atstovaujančio ir save ginančio subjekto veiklos pragmatizmas, o tiktai valstybei atstovaujančio politiko pragmatizmas.

Patyrimo nelieka nė pėdsako

Toks atsainus požiūris į naudą, ypač materialią naudą, orientavimasis į draugų ir priešų dichotomiją yra šiek tiek lemtas kartaus Lietuvos istorinio patyrimo. Kad valstybė savo interesų gynimą galėtų laikyti svarbiausiu savo politikos tikslu, iš pradžių ji turi egzistuoti. Kol esminis tautos politikų tikslas yra savo valstybės sukūrimas ar atkūrimas, jos nepriklausomybė, visi kiti interesai savaime pasitraukia į šalutinį planą. Vėl pasiremdami J.Girniaus analize galime tvirtinti, kad geopolitiškai Lietuvos padėtis yra pavojinga, nes gyvename ant slavų ir germanų pasaulių susidūrimo ribos. Mes buvome, o truputį dar ir esame, jų konfliktų, jų santykių aiškinimosi laukas. Ar ne per lengvai mes linkę pamiršti, kad Vasario 16-osios signatarai (ir ne tik jie) savo begalinio atkaklumo ir sumanumo reikalavusiuose nepriklausomybės siekiuose turėjo vienodai skaitytis su pavojais, nors ir skirtingais, iš visų trijų pusių - iš Rytų, Vakarų ir Pietų? Savotiška likimo ironija yra ta, kad dabartinėse garsiose ir savaip teisingose teritorinio vientisumo ir separatizmo smerkimo deklaracijose skaudaus mūsų pačių istorinio patyrimo nelieka nė pėdsako. Juk tada mes buvome svetimo (o tiksliau: svetimų) teritorinio vientisumo vienoks ar kitoks pakraštys ir solidžioms Vakarų valstybėms, skelbusioms tautų apsisprendimo teisę, gadinome nervus kaip nepataisomi separatistai. Ir jeigu mes sakome, kad ir tada, ir dabar mes - tai vis tie patys kovotojai už vertybes, tai turime sutikti, kad tos vertybės lengvai vartaliojasi. Tokios vertybės dabar gana lengvai aukojamos įvairioms pragmatiškoms aplinkybėms.

Psichologinis kompleksas

1918 metais nepriklausomybę Lietuva įgijo ne iš kurio nors stipresnio kaimyno ir ne iš kurio nors tolimesnio draugo. Visi didieji mūsų kaimynai pretendavo į mus kaip į savo teritorijos praplėtimo galimybę, o vienintelis Lietuvos šansas buvo tas, kad tų pretendentų buvo daug. Todėl suveikė paprasta logika: jeigu kuriai kaimynei dėl sunkių pokario sąlygų (vidaus suirutės, skurdo, socialinių neramumų, revoliucijų ir t. t.) neužteko jėgų "priglausti" Lietuvą, tai jai vis dėlto užteko jėgų pasipriešinti, kad to nepadarytų ir jos konkurentai. O tai ir buvo mažųjų pasprukimo galimybė. Ir jau tik jų pačių reikalas - šios galimybės realizavimas, kuriam reikėjo didžiulio ryžto, diplomatinio apsukrumo, sumanumo ir begalinės kantrybės. Savarankiška Lietuvos politinė egzistencija buvo ne kokių mums draugiškų valstybių dovana, o pačių lietuvių išsikovota.

Šitie tarsi jau gana banalūs dalykai prisimintini todėl, kad jie lengvai išnyksta toje mūsų dabartinės užsienio politikos linijoje, kuri apibrėžia save kaip vertybinę. Vertybinė politika šiuo atveju reiškianti teisingą mūsų geopolitinį pasirinkimą. Pastarasis pateikiamas iš esmės ne kaip priklausomas nuo istoriškai apibrėžtų savo valstybės tikslų ir uždavinių, o kaip beveik neribotas interesų sutapimas su kitos valstybės interesais, kaip dviejų valstybių veikimas kartu. Vertybinis pasirinkimas formuluojamas paprastu klausimu: su kuo ir prieš ką (prieš ką ir su kuo) mes turime eiti?

Atrodo, kad mūsų užsienio politikai kol kas dar sunkiai sekasi savyje įveikti istoriškai įgytą didelės ir reikšmingos valstybės psichologinį kompleksą. Užmojai nuolatos pasirodo platesni negu realiai disponuojamos galimybės. Dėl to, žinoma, reikia ieškoti patikimų sąjungininkų ir draugų. Pastaruoju laikotarpiu tokio pobūdžio viltys aiškiai buvo nukrypusios į pietinį mūsų kaimyną, į Lenkiją. Patvarios politinės Lietuvos partnerystės su Lenkija idėją palaikė ne tik daugelis mūsų politikų, moksliškai ją įteisinti ėmėsi ir kai kurie solidūs mūsų istorikai.

Taip atsitiko, matyt, todėl, kad prisišliejus prie pietinio kaimyno mūsų politikams tampa lengviau į daug aukštesnį lygmenį pakelti savo geopolitinį statuso vaizdinį. Lenkų politinė dvasia šiuo atžvilgiu mums yra gana giminiška. Antai dar visai neseniai Lenkijos spaudoje nemažai triukšmo sukėlė JAV politologo J.Friedmano mintys, apibrėžiančios labai aukštą dabartinės Lenkijos geopolitinį vaidmenį. Pasak jo, JAV, siekdamos stabdyti galimą Rusijos ekspansiją į Vakarus, Europoje neturi patikimesnio sąjungininko už Lenkiją. Vokietija kaip atgailaujanti ir apskritai per daug į socializmą nugrimzdusi valstybė jau esanti praradusi veržlumą ir lengvai įpuolanti į aljansą su Rusija. Tokiam aljansui pasipriešinti šiame regione galinti tiktai Lenkija, ir t. t. Tokia Lenkijos geopolitinė vizija susilaukė gana plataus Lenkijos piliečių pritarimo. Tiražuojama tapo mintis, kad Lenkija nenori ir nesutinka būti vien tik Europos Sąjungos (ES) vaivadija. Jos aukštesniuosiuose siekiuose priimtina jai yra nebent unija su Lietuva. Nors pačios Lietuvos užsienio politika ir nepakilo iki tokio pat principinio aiškumo, vis dėlto noras būti tokių svarbių tarptautinių procesų dalyviu yra per daug didelis, kad jis galėtų išlikti slaptas. Labai jau maga tarp lygiateisių ES partnerių jaustis kad ir neoficialiu, tai bent jau giliau atsidavusiu dar galingesnio ir svarbesnio partnerio interesų sergėtoju.

Tęsinys - rytojaus numeryje

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"