TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Apie lietuvišką charakterį ir "vertybinę politiką"

2009 03 10 0:00

Tęsinys. Pradžia kovo 9 d. numeryje

Nuo klaidų "išvalyta" istorija.

Taigi tas aukštesnis geopolitinis lygmuo, kuris pakyla virš mūsų valstybės santykių su tiesioginiais jos kaimynais - tai siekis įsirašyti į strateginius JAV globalios politikos kontūrus. Vienos pastarųjų buvo ankstesnės JAV politinės administracijos gana atvirai palaikomos Rusijos galios žabojimo pastangos, kurioms, žinoma, neblogai tiko ir kurias puošė pasaulinės kovos už demokratiją vėliava. Oficiali Lietuvos užsienio politika, kaip žinia, kurį laiką plėtojo bekompromisinę retoriką prie šios "fronto linijos" vykusiuose įvykiuose ir siekė įteisinti save (žinoma, kartu su Lenkija) kaip svarbų šių kovų dalyvį. Dabartinė JAV politinė administracija imasi iš naujo kritiškai analizuoti kai kurias supaprastintas ankstesnės administracijos veikimo schemas, todėl mūsų užsienio politika pradeda pasigesti tvirtesnių atramos taškų. Bet gal tai ir yra patogus metas atgręžti žvilgsnį patiems į save?

Vadinamosios vertybinės Lietuvos užsienio politikos, kurios esminis konstruktas šiuo metu yra veikimas drauge su Lenkija, aistra yra tokia stipri, kad ji net kai kuriuos istorikus paskatina koreguoti pačią šių tautų ir valstybių santykių istoriją. Novatoriška save vadinanti (nors tokia ji nėra) šių santykių aiškinimo ir vertinimo pakraipa imasi, kaip ji sako, išsklaidyti senus lietuvių istorinės sąmonės mitus apie negatyvų lenkų vaidmenį mūsų istorijoje. Lenkija geopolitiškai buvusi vienintelis Lietuvos langas į civilizaciją, ji buvusi Lietuvos mokytoja. Mūsų kelias į nepriklausomybę buvęs bendras, šioje kovoje mes rėmėmės vieni kitų jėgomis. O dramatiški mūsų savitarpio konfliktai, tarpukaryje priėję iki tragiškos kulminacijos - visa tai tik apmaudžios klaidos. Jaunalietuviai klydo kovai dėl lietuvių kalbos suteikę antilenkišką kryptį, senalietuviai klydo tą kalbą užmiršę, lenkai klydo siekdami unitarinės valstybės. Juzefas Pilsudskis buvo Lietuvai tik gero troškęs jos patriotas, tikras žemaitis, Lucjanas Želigowskis - suklydęs senalietuvių karvedys, bet anaiptol ne okupantas, ir t. t. Šitokia nuo klaidų, taigi ir nuo nesutarimų bei konfliktų išvalyta istorija išties yra labai graži, ir tik gailestis ima, kad ji tėra virtuali.

Kas nežino, kad reali šių valstybių santykių istorija, deja, nėra tokia graži. Ji beveik visa susideda iš anų "klaidų". Ir ta laiminga atomazga, Lietuvos nepriklausomybė, kurią klaidas ištaisę (gaila, kiek pavėluotai) šios istorijos novatoriai nuskina kaip prinokusį abiejų tautų brolybės vaisių realioje istorijoje buvo sunkiai atsikariauta pačių jos kūrėjų. Ana "klaida" - tautinis atgimimas - jiems buvo gyvybiška tiesa. Mykolas Romeris, kuris daugiau negu kas kitas buvo įsijungęs į visas ir visokias šių valstybių santykių peripetijas, esmine Lietuvos nepriklausomybės išsikovojimo sąlyga laiko tai, kad ji nepramiegojo savo tautinio atgimimo. Pasak jo, jeigu ne išganingasis keturiasdešimtmetis (nuo 1883-iųjų "Aušros" iki pokario), per kurį tautinė gyvybė įėjo į masinę sąmonę, "tai nepriklausomos Lietuvos, kad ir be Vilniaus, mes nebūtume turėję; greičiausiai esamomis sąlygomis mes būtume buvę Lenkijos Respublikos "šiaurės-rytų" "Kresų" provincija". Vilniaus kraštas šiuo atžvilgiu pavėlavo, tad į nepriklausomybę jį jau vedė senalietuvių karvedys L.Želigowskis ir žemaitis J.Pilsudskis, tiesa, vedė į nepriklausomybę nuo Lietuvos. Tačiau jeigu skirtumas tarp etninės ir politinės tautos sąmoningai ar nesąmoningai nutrinamas, tai ši aplinkybė jau nustoja buvusi svarbi. Šiaip ar taip, Lietuvos vardo išlikimui ji nebūtų pakenkusi.

Prieraišumo klystkeliai

Aišku, istoriją reikia palikti istorikams. Tai, kuo šiuo atveju reikėtų suabejoti, yra būtent "vertybės", kurios gali būti ir būna skirtingos. Dėl jų (kaip ir dėl skonio) beprasmiška ginčytis, bet jų skirtumus galima fiksuoti. Vertybė, be abejo, nėra nei tiesa, kurią būtų galima bešališku stebėjimu ar moksliniais tyrinėjimais pagrįsti, ji nėra nei priemonė tam ar kitam tikslui, kurią būtų galima matuoti jos efektyvumu. Vertybės - tai veikiau patys veikimo tikslai ir pati jo prasmė, kurie yra savaime suprantama, tolesnio pagrindimo nereikalaujanti prielaida.

Taigi, kalbant apie Lietuvą kaip savarankišką tarptautinės bendrijos subjektą ir apie jos užsienio politiką, pagrindinis vertybinis klausimas anaiptol nėra tas, kuris dar ir dabar taip akcentuojamas: su kuo mes (Lietuva) turime veikti kartu? Dėl tų didžiulių kliūčių, su kuriomis susidūrė Lietuvos tautinės ir politinės egzistencijos tapsmas, šis klausimas lietuvių sąmonėje įsitvirtino vos ne kaip pats svarbiausias. Lietuva turėdavo labiau prisišlieti (ar būdavo prišliejama) prie kurio nors vieno kaimyno, kad galėtų atsispirti prieš kitą. Ji norėjo būti nuo kitų "atskirai", bet nuolatos buvo verčiama su kuriuo nors iš kaimynų būti "kartu". Tas pat pasakytina ir apie įvairius garsius mūsų kultūros ir politikos veikėjus. Lietuvai dramatiškomis dienomis jie paprastai jausdavo didesnę simpatiją kuriam nors vienam jos kaimynui ir antipatiją kuriam nors kitam, ir šiuose savo prieraišumuose paprastai pasirodydavo suklydę. (Ar nėra šiuo atžvilgiu, pavyzdžiui, labai išraiškūs asmeniniai likimai garsių mūsų politinių veikėjų Kazio Škirpos ir Augustino Voldemaro, kurie suklydo ne dėl savo antipatijų, o dėl savo simpatijų ir buvo už tai nubausti.) Būtent tokiais įvairiais ir skirtingais politinės orientacijos pasirinkimais buvo tikrinami ir vertinami valstybinės veiklos efektyvumas ir galimybės. Tačiau tokie pasirinkimai visada likdavo truputį problemiški, ir tas problematiškumas nejučiomis užgoždavo (o ir dabar kai kada užgožia) šiuo atveju lietuviams vienintelę tikrą ir prioritetinę vertybę - jų tautinės kultūros politinį įtvirtinimą, jos apsaugojimą ir stiprinimą.

Slaviškų įtakų lauke

Nesunku suprasti, kodėl iš Lietuvos partnerystės su kaimyninėmis tautomis ir valstybėmis savo reliktine reikšme lig pat šių dienų liko pirmiausia jos ryšys su Lenkija. Mat ir vokiečiai, ir rusai savo "globą" Lietuvai tvirtindavo gana atvira prievarta, o su Lenkija ją surišo sudėtinga ir permaininga istorija, kur prievarta ir laisvė nejučiomis persikeldavo į dvasinio gyvenimo sritį, todėl lengvai susipindavo ir viena kitai užleisdavo vietą. Deja, šitas bendras istorijos vektorius Lietuvai nebuvo palankus, nes kultūrų sąveika čia ėjo ne Lenkijos lietuvėjimo, o Lietuvos lenkėjimo linkme. Tokią tendenciją, matyt, pirmiausia lėmė šių kaimyninių šalių anksčiau minėti tautinių charakterių skirtumai. Šiaip ar taip, ir tarpukario metais, ir mūsų dienomis šių tautų sąlytis net ir istorikų vertinamas beveik alternatyviai: vieni iš jų akcentuoja bendrą šių tautų politinės laisvės kovą, o kiti lietuviškosios bajorijos nutautėjime (ypač kalbos praradime) įžvelgė didžiausią pavojų tautinei ir politinei Lietuvos gyvybei.

Ypač dažnas ir mėgstamas yra vienas dabartinę mūsų geopolitinę orientaciją turįs pagrįsti argumentas: Lietuvai buvo ir yra reikalinga politinė sąjunga su Lenkija, nes tik ji yra galimybė priešintis iš Rusijos kylančioms grėsmėms. Tačiau juk toks pagrindimas kai kada būdavo ir apverčiamas. Lietuva čia turi reikalą su dviem slaviškos kultūros šalimis ir pirmenybės teikimas kuriai nors vienai iš jų priklausė ir priklauso nuo daugybės konkrečių istorinių sąlygų bei aplinkybių. Prieštaraudamas prieš kitų valstybių mėginimus kištis į 1831 metų sukilimo reikalus, Aleksandras Puškinas viename iš savo eilėraščių deklaravo, kad šis sukilimas - "tai slavų savitarpio ginčas, naminis, senas ginčas..." Bet ar ne iš šitokio pat taško į šį sukilimą pasižiūrėjo ir vienas iš Lietuvos tautinio atgimimo pradininkų Simonas Daukantas savo šmaikščiu sakiniu: "Ne mano kiaulės, ne mano pupos." Be abejo, lietuvių situacija per tokius įvykius buvo sunki, jų pasirinkimas dramatiškas, tačiau, šiaip ar taip, jis nebuvo iš anksto vienareikšmiškai apibrėžtas.

Taigi ar iš tikrųjų Lietuvos valstybės likimas priklausė nuo kategoriško ir ilgalaikio jos prielankumo vienam iš dviejų jos slaviškųjų kaimynų? Vargu ar atsakymas čia gali būti teigiamas. Abu ilgalaikę sąjungą galutinai įtvirtinę pasirinkimai Lietuvos valstybingumui galiausiai būtų buvę pražūtingi. Karti lietuvių dalia - nuolatos manevruoti šiame slaviškųjų įtakų lauke, ir jie kai kada instinktyviai, o kai kada ir visai sąmoningai tai darė. Lenkijai jos išsivadavimo kovose Lietuva buvo natūralus sąjungininkas, kuris nekėlė jokios grėsmės jos politiniams siekiams. Rusija savo ruožtu įvairiomis nuolaidomis ir vilionėmis nuolatos siekdavo įtraukti Lietuvą (savo pusėje) į konfliktus su nepaklusniuoju jos giminaičiu. Socialiai reikšmingų Lietuvai reformų yra įvykdęs net Muravjovas korikas. Tačiau novatoriškieji istorikai net Vilniaus grąžinimą Lietuvai laiko morališkai ydingu, nes čia nebuvo apsieita be bolševikų rankos. Bet, tiesą sakant, savo sostinę lietuviai galiausiai turėjo atsikovoti patys, nes po ano Vilniaus grąžinimo jie dar turėjo susigrąžinti Lietuvą. Ir vargu ar už tokį Vilniaus sugrįžimą lietuviai, kaip jiems siūloma, turėtų atsiprašinėti lenkų, iš kurių, jeigu ne pasaulinio karo sukelti Europos politiniai sukrėtimai, Vilnius Lietuvai nebūtų grįžęs. Ir apskritai tokia Lietuvos istorija, kurioje ištaisomos praeityje buvusios "klaidos" ir kurioje dorieji ir nedorieji kaimynai sustatomi į jiems deramas vietas, kartu nustatant, kas kam turi būti dėkingas ir kas turi atsiprašyti - tokia istorija jau yra labai specifinis žanras. Anksčiau minėtą lietuvių išsaugotą psichologinį didelės valstybės kompleksą čia dar papildomo nevisavertiškumo kompleksas.

Trūksta aiškių vertybių

Kai stokojama savigarbos

Trumpam grįžtant prie mūsų valstybės santykio su jos pietiniu kaimynu būtina akcentuoti, kad mūsų užsienio politika tikrai neturi būti antilenkiška. Bet šiuo atveju mes juk kalbame ne apie Lenkijos, o apie Lietuvos užsienio politiką, todėl dar labiau akcentuotina, kad pastaroji turėtų būti pirmiausia prolietuviška. Nes jeigu ji praranda šią savo šerdį, ji darosi vargana, ji tiesiog stokoja savigarbos. Gana akivaizdi tokios stokos apraiška yra kad ir ta jau išgarsėjusi Lenko kortos istorija. Tie mūsų apžvalgininkai, kurie šioje Lenkijos politinėje akcijoje pastebėjo tiktai išradingą valstybės būdą rūpintis svetur esančiais savo tautybės žmonėmis, nepanoro pastebėti svarbesnių dalykų. Juk šita akcija visiškai atvirai išreiškia tą nacionalistinę koncepciją, pagal kurią nacionalinė valstybė kaimyninėse valstybėse esančias savas tautines mažumas traktuoja kaip savo valstybės kolonijas. Kitaip sakant, teritorinė valstybės esmė čia pakeičiama nacionaline. (M.Romeris ryškiausiu tokios koncepcijos praktinio taikymo pavyzdžiu laiko 1927 metais J.Pilsudskio inicijuotą "retorsiją" prieš lietuviškas mokyklas.) Todėl Lenko kortos niekaip nepavadinsi korektiška Lietuvos valstybės atžvilgiu, tačiau nežinia kodėl atsiprašinėti puolė ne Lenkijos, o Lietuvos politikai: mūsų Užsienio reikalų ministerijos sekretorius net padarė oficialų pareiškimą, kad mūsų kaimynai apie mus ko nors blogai nepagalvotų... Dar daugiau, mūsų įstatymų leidėjai pamėgdžiodami pradeda brandinti Lietuvio kortos idėją, kuri esą galėtų būti geras Lietuvos pilietybės problemų sprendimo būdas. Iš akių kažkodėl dingsta ta paprasta aplinkybė, kad tai jau būtų visiškai skirtingiems lošimams pritaikytos "kortos" ir kad geriau čia būtų apsieiti be to paties pavadinimo.

Tad vargu ar mūsų užsienio politika turėtų eikvoti tiek energijos (kurios ir taip trūksta) ieškodama svetimų vertybių. Apsistokime prie savųjų, ir tada gal darysis aiškiau, su kuo, kada ir kiek mes galime veikti "kartu" ar "skyrium".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"