TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Apie meilę - beveik čia ir galbūt dabar

2007 02 14 0:00

Žvelgiu į tuščią kompiuterio ekraną, o mano artimas žmogus žvelgia man per petį. Sakau jam:

- Rašysiu apie meilę. Jau tuoj. Tik reikia surasti netikėtą aspektą.

Jis, nedorėlis, griausmingai juokiasi:

- Aspektą?

Siūlo man:

- Užuot aprašinėjusi svetimas meilės kančias, gal papasakok savo kūrybines?

Ne. To jau niekada. Jokių savų kančių. Nei meilės, nei kūrybos. Neoru. Negarbinga. Menka. Neįdomu. Žinau tik vieninteles kančias, kurias mielai sugerčiau pati ar dovanočiau kitam.

Tai - operetė, snobų paniekintas žanras, kur kiekvienas randa sau porą. Jei ir neranda, tai vis tiek smagiai sau trypia kokį čardašą ar hopaką. Matytumėt, kaip nustemba kai kurie mano aplinkos žmonės, kai sakau:

- Einu į operetę.

Jie teiraujasi: gal ten dainuoja (šoka, vaidina, režisuoja) mano pažįstamas, giminaitis? Gal gavau dovanų bilietą ir negaliu atsisakyti? Ne. Deja. Jokių dovanų. Nei pažįstamų.

Pasiilgstu operetės, nes ten liejasi, trykšta temperamentas. Ak, primadonos, operos kankinės! Įsivaizduoju, kaip jums nelengva traukti baigiamąją ariją - juk į pilvą jau susivarėte peilį. Arba esate pasmaugtos. Arba liepsnojate tikratikių lauže. Ir viskas per ją, per tą meilę...

Renkuosi operetinę grafienės dalią: apsimesiu kambarine ir suviliosiu savo pačios vyrą. Taipogi iš meilės.

Tiesą sakant, po lygiai gerbiu ir operą, ir operetę, bet kur kas svarbesnis man tikras gyvenimas - dabar ir čia. Vieną vasaros vakarą žaliais Šeškinės pakraščiais ėjo jauna šeima. Vyras švelniai apkabino žmoną per pečius, priglaudė. Kaip manote, kas buvo tas niūrus, griežtas žmogus, sudraudęs juos:

- Ne! Gėda!

Taip sakė jų sūnus, gal keturiolikmetis. Tėvas išsiderėjo: eis apsikabinęs savo moterį iki gatvės. Kol slepia juos medžiai ir krūmai. Bet prie žmonių - tai jau ne... Juk kiti tėvai taip nedaro.

Ir tikrai.

Niekada. Arba labai retai.

Galima susibarti. Niūriai spoksoti vienam į kitą. Tylėti. Kartais suglaudus pečius tyrinėti ilgiausią sąrašą - neduokdie, pamirši ką nors svarbaus nupirkti; apsaugok Viešpatie, atsiras prekių krepšelyje kas nors kvailo, beprasmiško, nereikalingo. Juk kainuoja!

Kaina. Vertė. Reikšmė. Renkuosi dvi pastarąsias... Mudviejų krepšelyje kartą nelauktai netikėtai atsirado du asilai. Tokios, žinote, kvailos šlepetės, su akimis ir ausimis... Jas dabar aviu - šaltą žiemos naktį apie šiltus jausmus rašydama. Jau ne iš operetės esu - iš muilo operos... Ar tai aš, prisigyrusi, kad dažniausiai rašau basakojė?

Kičas - ne vien banalybės ilgesys. Kičas - išbandymas. Egzaminas: ar turi humoro jausmą? O vaizduotę? Vazeles, angelaičius, žvakides, šunelius, kačiukus, pelėdžiukus, Spragtuką ir dar daugybę ... chm... kokį rasti žodį... juk ne niekniekiai... gal mažmočiai... tebūnie žodis tikras, pats tikriausias: dovanos! Taigi, margas dovanas sukroviau vienoje lentynoje. Jos sutaria. Liejasi į vieną scenarijų. Didysis keistumas yra tas, kad šalia - ir knygų stirta. Mano mylimiausios... Išskirtinės. Ir visos - apie meilę.

Suprasite mane, jei pasakysiu: viena tų knygų - Karen Blixen "Iš Afrikos". Jei neskaitėte knygos, tai filmą, tikiuosi, matėte. Bet ar suvoksite, kodėl greta Blixen - Nikolajaus Nosovo "Nežiniuko nuotykiai"?

Galbūt dėl to, kad knygą vertė Kazys Boruta - šauniai, žaismingai, išradingai. Mylimas mano rašytojas... Aistringas! Knygoje "Susitikimai su Kaziu Boruta" perskaičiau jo žmonos Jadvygos Čiurlionytės pasakojimą: "Vasarą Kazys mėgdavo nuo Literatūros instituto iki Mokslų Akademijos bibliotekos plaukti Nerimi, aš eidavau pakrante ir nešdavau jo drabužius."

Velniai rautų! Visą gyvenimą svajoju Nerimi per Vilniaus miestą pasileisti ir aš. Tik ... Tie drabužiai... Gal ir yra kas neš, bet... O jeigu ne? O dar... Bijau srovės. Ji klastinga. Noriu, bet nekenčiu plaukti pasroviui. Ir kuo tiesmukiausiai tiesiogine, ir itin perkeltine prasme. Kas kita - stebėti tėkmę.

Jadvygos Čiurlionytės pasakojimas apie Borutą baigiasi dviejomis jos gyvenimo klaidomis: viena, kad už Kazio ištekėjo, antra, kad su juo išsiskyrė.

Nežinau, kas ir kada sugalvojo, kad rašytojas (o ir visi kiti kūrėjai) privalo būti alkani, apleisti, pamesti, nelaimingos meilės kamuojami. Galbūt gandą paskleidė sotus pavyduolis?

Šiandien, ieškodama meilės aspekto (užuot tiesiog mylėjusi, laukusi...), skaičiau "Literatūrą ir meną". Valentinas Sventickas rašo: "Mūsų klasikai mokėjo pasirinkti žmonas. Brazdžionio Aldona, Bradūno Kazimiera, Vaičiulaičio Joana - kokios nuostabios!"

Dabar galėčiau rašinį dailiai pabaigti - regis, netikėtai pataikiau į Švento Valentino dienos temą... Bet juk žinote: iš milijardų istorijų svarbiausia yra tik viena - savoji. Ta, kuri vyksta beveik čia ir galbūt dabar.

Juk žinai, mano vyre, kaip nemėgstu Solveigos, kantriai belaukiančios sniegynuose klajūno Pero Giunto. Man šalta - net gelia... - nuo jos kantrios meilės. Nuo nuolankumo. Solveiga - ne aš.

Pustys ir vėtys viesulai Tave ir mane, plauksime pasroviui ir prieš. Gal kapanosimės... Vienaip ar kitaip - prisiekiu: slogiausią mudviejų akimirką nebūsiu operos primadona, dramatiškai rankas laužanti. Pasileisiu smagiu polkos žingsniu; avėsiu ne krištolo kurpaites, o Tavo dovaną - idiotiškas šlepetes asilus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"