TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Apie mirties stovyklas ir sunaikintą atmintį

2012 06 02 6:00

Neatsargūs JAV prezidento žodžiai apie "lenkų mirties stovyklas" šią savaitę pakėlė ant kojų visus aukščiausius Lenkijos valstybės pareigūnus.

Varšuva siekia pasinaudoti šiuo incidentu ir visiems laikams atsikratyti nemalonių asociacijų. Tačiau apmaudi Baracko Obamos klaida priminė ne vien tai, kas iš tiesų valdė Aušvico, Treblinkos ir kitas koncentracijos stovyklas. Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, žydų genocido klausimas tebėra panašus į atvirą žaizdą, kurią suskausta kaskart, kai tik netyčia užkliudo nieko neįtariantis praeivis.

B.Obama suklydo ypač nepalankiu metu - pagerbiant žymų Lenkijos rezistencijos veikėjų Janą Karskį, kuris vienas pirmųjų bandė perspėti Vakarų valstybių vadovus apie jo šalyje vykstantį žydų tautos genocidą.

Kadaise J.Karskio tiesiogiai perduotais liudijimais nepatikėjo - arba juos ignoravo - britų užsienio reikalų sekretorius Anthony Edenas ir JAV prezidentas Franklinas D.Rooseveltas. Todėl Aušvicas, vienas baisiausių žmonijos istorijoje žudymo mechanizmų, veikė iki pat 1945 metų sausio - nors galėjo būti gerokai anksčiau sustabdytas sąjungininkų aviacijos.

Dabar JAV prezidentas B.Obama, nusprendęs apdovanoti J.Karskį, mirusį dar 2000 metais, prabilo apie "lenkų mirties stovyklas". Ir sulaukė Lenkijos pareigūnų, tarp jų prezidento Bronislawo Komorowskio ir premjero Donaldo Tusko, kritikos bei užuominų, kad vertėtų atsiprašyti.

Lietuvoje gerai žinomas Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis išreiškė viltį, kad incidentas "pradės bendrą pasaulio viešosios nuomonės švietimą apie lenkų vaidmenį per Antrąjį pasaulinį karą".

Lenkų pareigūnai, kalbėdami apie "mirties stovyklas", iš esmės yra teisūs - nei Aušvice, nei Treblinkoje, nei kitose masinio naikinimo stovyklose lenkų sargybinių nebuvo, ir negalėjo būti. Lenkams, kaip ir daugeliui kitų Vidurio ir Rytų Europos tautų, Adolfo Hitlerio ideologijos sukurtoje imperijoje buvo numatytas paklusnių vergų, o ne prižiūrėtojų vaidmuo.

Nesusitaikę su praeitimi

Vis dėlto, atrodo, karštligiškos pastangos sustabdyti netikslų "lenkų mirties stovyklų" minėjimą slepia dar mažiausiai vieną motyvą - siekį išvengti bet kokių sąsajų su Lenkijos teritorijoje vykdytomis žudynėmis. Varšuva norėtų, kad visa kaltė dėl Antrojo pasaulinio karo metais šalyje padarytų nusikaltimų kristų vien nacistinei Vokietijai. Lenkams šioje istorijos versijoje, regis, numatyti tik du - kovotojų ir dviejų totalitarinių režimų aukų - vaidmenys.

Ir šiuo aspektu Lenkija nedaug skiriasi nuo Lietuvos. Abi šalys, prieš Antrąjį pasaulinį karą buvusios gausių žydų bendruomenių namais, keletą pastarųjų dešimtmečių itin jautriai reaguoja - ne tik oficialiuoju, bet ir "paprastų žmonių" lygmeniu, - į bet kokius bandymus diskutuoti dėl buvusių ar esamų jų piliečių dalyvavimo nusikaltimuose žmoniškumui.

Lenkijoje dar 2000 metais daug triukšmo sukėlė lenkų kilmės JAV istoriko Jano Grosso knyga "Kaimynai", kurioje aprašyta, kaip vokiečių okupacijos metais, 1941-ųjų liepos 10 dieną, nedideliame Šiaurės rytų Lenkijos Jedvabnės miestelyje buvo gyvi sudeginti daugiau kaip 300 vietos gyventojų žydų.

J.Grosso pateiktas pasakojimas apie įvykius Jedvabnėje paskatino atlikti oficialų valstybinį tyrimą, ir jis didžiąja dalimi patvirtino istoriko išvadas. Teko atsisakyti dar sovietiniais laikais įtvirtintos "patogios" versijos, kad tikrieji Jedvabnės žudikai buvo vokiečių gestapo ir karo policijos pareigūnai.

Vis dėlto tyrimas faktiškai paneigė ir sensacingą J.Grosso teiginį, jog žydų žudynėse aktyviai dalyvavo "pusė miestelio". Jedvabnėje, kaip ir daugelyje kitų panašių Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos ar Ukrainos gyvenviečių, aktyvių žudikų būta ne tiek ir daug. Blogiau, kad didžioji dalis civilių gyventojų buvo pasyvūs stebėtojai - o vėliau dalyvavo aukų turto dalybose.

Didžiosios tragedijos

Dar viena, be sunaikintų žydų bendruomenių, didžioji Lenkijos ir kitų Vidurio bei Rytų Europos šalių tragedija - gal net ne tai, kad šimtai ar tūkstančiai vietos gyventojų susitepė nekaltų aukų krauju, o tai, jog kai kurių jų palikuonys gal ir iki šiol gyvena ničnieko apie tai neįtardami. Blogiausia, kad tiek nedaug žmonių - pasak Jad Vašemo muziejaus Jeruzalėje, per 6 tūkst. lenkų, 2,4 tūkst. ukrainiečių, 800 lietuvių, 600 baltarusių, po 100 čekų ir latvių, - ištiesė pagalbos ranką vakarykščiams kaimynams, kuriuos svetimtaučiai "arijai" prilygino medžiojamiems žvėrims.

Nacionalsocialistinio režimo sprendimas nelaikyti žydų žmonėmis, o gal dar labiau - nerimas dėl asmeninio saugumo, pernelyg lengvai rado atgarsį to meto okupuotų kraštų gyventojų mintyse.

Vėliau atslinkusio fronto baisumai ir sovietinės represijos tarsi sunkiu volu pervažiavo ir masines kapavietes, ir žmonių prisiminimus. Priešingai negu Vakarų Vokietijoje, kurioje po karo itin daug pastangų buvo skirta ne tik nacių nusikaltimuose dalyvavusiems asmenims atskleisti, bet ir paviešinti jų darbuose slypintį kiekvienam suprantamą siaubą, Raudonosios armijos okupuotose teritorijose nacių bendrininkų teismai tiesiog paskendo bendrame represijų sraute, o apie pastangas, kylančias "iš apačios", aiškintis nusikaltimų aplinkybes negalėjo būti nė kalbos.

Apgaulinga užmarštis

Tai, jog tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje taip vėlai prasidėjo atviros diskusijos apie sunaikintų žydų bendruomenių likimą, ir dar sykiu su kompensacijų už joms kadaise priklausiusį turtą dalybomis, - sunkiai ištaisoma nelaimė.

Jeigu kaltųjų savo jėgomis būtų ėmęsi ieškoti dar mano kartos tėvai ir seneliai, iš provincijos gilumos atsikėlę gyventi į mįslingai ištuštėjusius didžiuosius miestus ir buvusius žydų getus, dabartinio rankų grąžymo dėl įvykių Jedvabnėje ar dviprasmiško 1941 metų Laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio vaidmens būtų buvę kur kas mažiau.

Laiku neatlikus simbolinių blogio išvarymo apeigų, virš nukankinto krašto nusileido apgaulinga užmarštis, pagardinta dar ir naujos tragiškos patirties per antrą sovietinę okupaciją. Gal dėl to taip sunku pripažinti, kad mes - Vidurio ir Rytų Europos gyventojai - buvome ne vien aukos, bet ir budeliai, taip pat tie, kurie pasipelnė iš svetimų kančių.

Diskutuoti apie lenkams ar lietuviams tenkančią kaltės dalį šiuo metu, kai tikrųjų vykdytojų - ir net daugumos pasyvių stebėtojų - jau nebėra tarp gyvųjų, tikrai nedėkingas darbas. Tačiau vargu ar bandymai viską sustumti po kilimu ir dar sykį pakartoti, kad "dėl visko kalti vokiečiai", yra kelias į vidinį susitaikymą.

Net jei šūkis "Lietuviai - žydšaudžių tauta" taip pat atitrūkęs nuo tikrovės, kaip ir noras matyti lietuvių tautą žydų gelbėtojais, tai dar nereiškia, jog turėtume pamiršti, kas buvo, ir apsimesti, kad mūsų dabartinis gyvenimas nebuvo statomas ant nužudytų nekaltų žmonių kaulų.

Ir tik tada, kai pagaliau priimsime holokaustą, kaip savo istorijos dalį, nebereikės jautriai reaguoti į kiekvieną praeivių repliką, nes būsime tikri, kur prasideda ir kur baigiasi mūsų atsakomybės ribos.

Alfa.lt

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"