TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Apie modernias vergovės formas

2015 04 25 6:00

Papurgalvis mažylis su nauju žaislu rankose prekybos centre krinta ant grindų ir piktai klykia: „Noriu arkliuko, noriu arkliuko!“ 

Tėvas kaip įmanydamas bando jį raminti sakydamas, kad arkliuką namie jis jau turi, bet vaikas, ko gero, net negirdi. Jis pavargęs nuo triukšmo – muzika sklinda iš daugybės parduotuvių, ją stelbia tuo pat metu kitame aukšte vykstančių vaikų krepšinio varžybų šūksniai ir komentarai... Savaitgalis viename iš pramogų ir prekybos centrų, siūlančių viską, kas patenkintų kiekvieno – nuo mažiausio iki didžiausio – troškimą PIRKTI, TURĖTI IR VARTOTI.

„Kur keliausi savaitgalį?“ - tai įprastas penktadienio popietės klausimas. Vien kolegų nusistebėjimo ir pagailos nusipelno „nuoboda“, prisipažinęs, kad jis savaitgalį skiria bendravimui su šeima: vėlyviems pusryčiams, ramiems pokalbiams prie pietų stalo, namų tvarkymui, pasivaikščiojimui miške bei vakarui su nauja knyga... Mieste tiek pramogų, renginių, galimybių „išsitaškyti“, o jis nenori jomis NAUDOTIS?

Keičiantis kartoms, tam tikri dalykai nekinta: moterys nuolat dejuoja, jog neturi kuo apsirengti, visi - kad trūksta pinigų ir... laiko. Įdomu, jog to paties „deficitinio“ laiko pakanka pokalbiams kavinėje prie taurės vyno, aukštuomenės vakarėlių lankymui, norint pademonstruoti naują gerbėją, batelius arba madingą rankinę, kainuojančią tiek, kad už tuos pinigus keletą mėnesių galėtų sočiai maitintis daugiavaikė šeima. Jo pritrūksta tokiems „antraeiliams dalykams“ kaip bendravimui su namiškiais, o ypač su ūgtelėjusiais vaikais. Mokslininkai nustatė, jog Lietuvoje tėvų ir vaikų pokalbiai vidutiniškai kasdien trunka apie septynias minutes. Maždaug tiek užtrunka klausimai: „Ar negavai dvejeto? Ar paruošei pamokas? Kodėl ir vėl nesusitvarkei kambario?“ Atsakymų, tiesą sakant, net ir nesitikima. Vietoj jų girdėti tik priekaištaujantis vaiko niurzgėjimas dėl pažadėto, bet dar nenupirkto naujo kompiuterinio žaidimo ar telefono, bet jis atremiamas įprastais pagrasinimais: „Jei gausi dar vieną pastabą, neteksi net ir kompiuterio. Rytoj nepramiegok, nes turėsi pats eiti į antrą pamoką, man anksti į darbą! O dabar - marš į lovą, nuo tavo prieštaravimų man ima skaudėti galvą!“

Rytą kiekvienas skuodžiame į savo pusę, genami to paties: būti geresniam už konkurentą, daugiau uždirbti, prisipirkti, PASINAUDOTI! O laiko pasikalbėti su vaiku arba apsikabinus mylimą žmogų patylėti vis pritrūksta.

Daiktų aplink mus daugėja kaip pagundų: vis gražesnių, įdomesnių. Ne visi pastebime, kaip jie keičia žmones. Dėmesio verta Metų prozos knygos „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ autorės Rasos Aškinytės mintis, pasakyta TV laidoje: „Sukurta įvairiausių taurių: vienokios - baltajam vynui, kitokios - raudonajam... Tačiau jeigu turiu gero vyno, koks skirtumas, jeigu jį išgersiu iš paprastos stiklinės...“ Kiek iš tiesų reikia žmogui, o kiek jis nori turėti, spaudžiamas visuomenės opinijos? Juk, šiaip ar taip, kad ir kas būtum, vienu metu gali apsiauti tik vieną porą batų ir apsivilkti tik vieną švarką, važiuoti viena, o ne dviem mašinomis...

Tad kodėl ištisus savaitgalius žmonės leidžia prekybos centruose? Kodėl tokie populiarūs tampa išpardavimai, kai griebiama viskas iš eilės, nesvarstant, reikia ar nereikia, gebėsiu su tuo TURĖJIMU susidoroti ar nelabai? Atsirado naujų profesijų, tarp kurių - stilistės ir net „spintologė“. Nežinantiesiems - trumpas paaiškinimas: ši stilistė gali sutvarkyti užsakovės drabužių spintą - sukomplektuoti tinkamus dėvėti drabužius ir netgi, jeigu pavyktų, įtikinti atsisakyti dar su etiketėmis joje kabančių drabužių.

Tai – tik viena iš paskatų pamąstyti apie tai, kaip daiktai priverčia mus... vergauti, o mes negebame jų suvaldyti. Net imame jiems tarnauti: tvarkyti, prižiūrėti, eikvoti energiją. O turėtų būti priešingai: daiktų paskirtis - tarnauti žmogui. Ar ne keista: tarnauja tik tie, kurie tikrai reikalingi. Pertekliniai verčia vergauti: grobia uždirbtus pinigus, laiką, energiją, reikalauja vietos ir dėmesio. Vergovė, sakysite, atgyvenusi sąvoka. Tačiau net to nepastebėdami tampame gamintojų ir prekybininkų manipuliacijų aukomis, atsiduriame PIRKIMO, TURĖJIMO, ŽAVĖJIMOSI, o vėliau – KAUPIMO ir TURTO SAUGOJIMO ir t. t. priklausomybės gniaužtuose. Priklausomybės sąvoka, deja, šiuolaikinė. Psichologai įvardija, kad visų priklausomybių, tarp jų ir pirkimo manijos - "šopaholizmo", mechanizmas panašus. Tai - sunkiai valdomas malonumo pirkti, turėti, kaupti troškimas. Manantieji, kad tai – tik naivių blondinių yda, klysta. Solidiems vyrams ši silpnybė irgi nesvetima, tik jų „žaisliukai“ - automobiliai, lėktuvai, jachtos - kainuoja dar brangiau. Noras užvaldyti ir turėti neaplenkia nei jaunų, nei senų, nei karalių rūmų, nei skurdžių kaimo trobų.

Kaip galime spręsti iš mūsų komercinių televizijų, jos irgi reitingus pelnosi padėdamos spręsti giminaičių konfliktus dėl „močiutės skrynios su drobulėmis“... O apie tai, kad nė vienas tos močiutės jau gerą dešimtmetį nelankė, jai padėti ar su ja pakalbėti nesivargino, besipykstantieji net neprisimena. Seni žmonės mėgsta padejuoti apie sunkumus ir skurdą. Tačiau ne vieno namai prigrūsti nebenaudojamų daiktų, kurių „dar gali kada nors prireikti“. Jie tiesiog virsta iš metų metais nejudinamų antresolių, spintų ir stalčiukų. O tokiai bobulei su šiuo pasauliu atsisveikinus, vos telpa į ... dvylika šiukšlių konteinerių. Tiesą sakant, ten ir vieta tironams.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"