TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Apie (ne)kintančią lietuviškąją tapatybę

2010 12 30 0:00

Ne pirmi metai kalbame apie savo tapatybę. Viešoji erdvė, ypač elektroninė, pilna nepasitenkinimo dabartinio lietuviškumo turiniu. Prieš kurį laiką kalbėta, kad jis ribojasi klumpakoju, cepelinais ir rūtų darželiu, dabar nepasitenkinimo strėlės nukrypo į lietuvių tadablindiškumą, homofoniją ir dar kokį nors pagal kalbančiojo skonį pasirinktą mūsų mažakraujystės požymį.

Kad ir kaip įvairuotų nuomonės, dėl vieno sutariama: lietuvių tapatybė blyški, jokiu būdu netinkanti būti turiniu nacionaliniam šūkiui "Lietuva - drąsi šalis".

Tai kokia ji turėtų būti?

Kitokia, atsako kritikai.

Kokia kitokia, dvi dienas buvo bandoma atsakinėti ir pirmoje tokio masto lituanistų konferencijoje "Lituanistika atkurtoje valstybėje: tapatybę keičiantys atradimai", kurią gruodžio 14 dieną surengė Lietuvių kalbos institutas ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas kartu su Lietuvos istorijos institutu, Lietuvos kultūros tyrimų institutu, Vilniaus dailės akademija, Lietuvos mokslų akademija bei Lietuvos Respublikos ministro pirmininko tarnyba. Nereflektuoti jos viešumai, tenkinantis rengėjų spaudos konferencijos pareiškimais, būtų nedovanotina. Tuo labiau kad daug kuo bus remiamasi Vyriausybės rengiamame 2030 metų Lietuvos projekte. Apie tai buvo užsiminta per apskritojo stalo diskusiją "Lituanistika ir valstybės branda", vykusią gruodžio 15 dieną Vyriausybės rūmuose.

Negalima nepareikšti pagarbos konferencijos rengėjams, sugebėjusiems surinkti krūvon tiek ir tokių iš tiesų fundamentalių tyrimų ir atradimų autorių - Saulių Sarcevičių, įtikimai įrodžiusį Vilniaus Kreivojo miesto buvimą, Jūratę Kiaupienę, pagal Vakaruose rastą XV amžiaus knygą atkūrusią Šventosios Romos imperatoriaus dvare plevenusį Lietuvos vaizdinį, Giedrę Mickūnaitę, pagal atrastas Trakų bažnyčios freskas apčiuopusią seniausius bažnyčios ir Trakų istorijos klodus, Albiną Kuncevičių, su kolegomis iš po žemių ištraukusį Radvilų Dubingius, ir kitų mūsų istorijos pažinimą didinančių mokslininkų.

Jų atradimus rengėjai vadina mūsų tapatybę keičiančiais, nors jie visų pirma plėtoja ir ugdo tai, ką ir anksčiau apie save mąstėm. Taip, su šiais darbais mūsų tapatybė kinta, kinta turtėdama, bet anaiptol ne keičiasi, tapdama kokia nors kitokia nei buvusioji.

Būta ir ryškių inovacijų, tokių kaip kvietimas atsisakyti neigiamo Liublino unijos vertinimo, nes grupė istorikų jau sutarusi, kad unijoje esą teigiamų motyvų (R.Petrauskas). Arba kad į lietuvių raidyno papildymą reikėtų žiūrėti taip pat konstruktyviai, kaip į w ar sz žiūrėję knygnešiai - nešę ir su tomis raidėmis spausdintas lietuviškas knygas (M.Adomėnas). Arba kad anglų kalbos perėmimas turėtų būti visapusiškai plėtojamas ir remiamas (G.Steponavičius).

Tačiau šie siūlymai dėl laiko stokos nebuvo argumentuoti, o lietuviškosios tapatybės problemos buvo apibūdinamos abstrakčiai: su lituanistikos akcentavimu negalima stiprinti lietuvių izoliacionizmo, negalima skirti tiek dėmesio tautai, kurios samprata yra dirbtinis konstruktas, o dabar kyla regioninis tapatumas, kurio supratimas gali padėti spręsti šiandienos problemas (N.Putinaitė), ir apskritai - į mūsų diskusijas metas sugrąžinti sveiką protą.

Lietuviškumo sampratą, kuria vadovavosi valstybės atkūrėjai, dabar stipriai veikia Europos sąjunginės vertybės, bet kaip problema tai nebuvo aptarta jokiame pranešime. Nors - žiūrint iš Briuselio aukštumų - net "regioninis bendrumas" suprantamas ne kaip baltiškasis ar koks nors baltoskandinaviškasis, o būtent kaip europietiškasis bendrumas: "Būk europietis!" Europos Sąjungos prezidentas, taigi - mūsų politinė galva, kalba dar konkrečiau: "Nacionalinės valstybės? Yra tik vienas bendrumas - europietiškasis bendrumas." Tai - politinis esamos padėties apibūdinimas. Kultūros terminais ji apibūdintina taip: daugiakultūriškumas. Tai, atrodo, ir buvo tylioji abiejų forumo dienų intencija.

Kaip perkūnas iš giedro dangaus Vakaruose nuskambėję Vokietijos kanclerės Angelos Merkel žodžiai, kad "pastangos sukurti daugiakultūrę visuomenę žlugo, visiškai žlugo", konferencijos dalyviams (taip bent atrodė) buvo negirdėti. Nors daugiakultūriškumo problemas oficialiai yra pripažinusios ir Prancūzija, Belgija, Olandija, Didžioji Britanija, Austrija.

Politika dažniausiai yra ne tai, ką pasakai, o ko nepasakai. Šia prasme abi mūsų didžiosios lituanistinės konferencijos dienos buvo labai politiškos: kaip tikras nacionalinės savimonės plėtojimo atradimas tyliai proteguotas lietuviškasis daugiakultūriškumas, nė nepabandant klausti, kaip jis pozityviai siejasi su tauta kaip integruojančiuoju subjektu.

Ką jau ką, bet lietuvius sunku apkaltinti netolerancija, nors pastaruoju metu tai visokeriopai bandoma padaryti. Deja, esama neatremiamo kontrargumento - tai visa Lietuvos istorija. Būtent dėl tolerancijos Lietuva netapo didžiąja Europos valstybe, o nutautėdama susitraukė į valstiečių pirkaites, iš kurių išėjusi vėl - savo kaimynų apmaudui - tapo istorine tauta ir valstybe. Kol į Lietuvos istoriją nebus pažvelgta kaip į nutautėjimo epopėją, o iš to padarytos išvados ateičiai, tol apie tapatybės esmingesnius pokyčius kalbėti bus tas pats, kas tyliai klampoti prieblandoje.

Dvi konferencijoje išsakytos mintys priartino prie problemos esmės: lietuvybės normali plėtotė įmanoma tada, kai tauta nori būti kolektyviniu veiklos subjektu (I.Lukšaitė), o tokia gali būti tik atstovaujama politiškai tapačios valdžios, kurios tapatumo tautai sąlyga yra supratimas, kad jungia ne tiek ekonominės galios, technologijos, kiek humanitarinės kultūros ryšiai (D.Kuolys).

Ar tokio ryšio galimybių esama? Nedaug. Valdžios ryšio su tauta akivaizdžiausias rodiklis - kultūros finansavimas. Kadangi biudžetas jau priimtas, o finansavimas suprantamas kaip konkrečios sumos kokiam nors renginiui ar projektui skyrimas, nuo "ekonomikos galių" atliekantis kultūros finansavimas konferencijoje nė nenagrinėtas. Tautos ryšio su valdžia problemiškumo gelmė buvo nagrinėjama labai įdomiame J.Zabarskaitės pranešime apie Didžiojo lietuvių kalbos žodyno respondentų požiūrį į valstybę, įstatymą ir valdžią. Valstybės Žodyno sąmonėje, galima sakyti, nėra, įstatymą kuriame ne mes, jį duoda kažkas kitas, o valdžia - tai kažkas priešiška, kam geriau nusileisti, nes bus dar blogiau. Žinoma, Žodynas rinktas specifiškai - iš tų, "kurie turi tarmę", praktiškai - atsisakant miestiečių, paprastai aktyvesnių ir valstybės atžvilgiu. Bet faktas, kaip netgi dabartiniame parlamente ir vyriausybėse mūšiai dėl partijų viršenybės degina supratimą, kad netgi virš geriausios partijos yra kažkas svarbiau, ir tas svarbiau yra (arba bent turėtų būti) valstybė, teberodo Žodyno fiksuotos nacionalinės sąmonės problemiškumą.

Tad ar nuostabu, kad mūsų kultūrinė savivoka į lituanistiką žiūri ne kaip į viso mūsų gyvenimo pažinimą, bandydama rasti atsakymą, kaip nacionalinė kultūra turi veikti laisvės sąlygomis (I.Lukšaitė), o labiau kaip į pačių mokslininkų asmeninių interesų pagrindu atsiradusių darbų balansą (R.Marcinkevičienė)? Ar gali stebinti faktas, kad etnogenezė, tokia aktuali kaimynams, Lietuvoje tebėra užribyje (E.Jovaiša)? Lietuvių kultūros, ypač literatūros, platinimas užsienyje (netgi neturtingos valstybės tam skiria didžiulius pinigus) paliktas atsitiktiniams globėjams. Emigracijos masto neatitinka lietuvybės išsaugojimo pastangos. Visiškai nesiorientuojam, kaip turim elgtis su interkalba (šiuo metu - anglų kalba), kuri reikalinga, bet ne neproblemiška. Labiausiai lietuviams trūksta sugebėjimo konstruktyviai veikti (I.Lukšaitė).

Ar tai turėtų reikšti, kad reikalingas koks nors lituanistinių darbų koordinavimo židinys, paklausė Lietuvos premjeras Andrius Kubilius.

Klausimas esminis. Ir esminis jis ne tuo, kad siūlo naują instituciją, o tuo, kad leidžia mąstyti apie tautos kaip kolektyvinio subjekto valios įveiksminimą ilgesniam laikui, negu Seimo ir vyriausybių veikos trukmė, kuri per trumpa konstruktyviai kurti kultūrą, užtikrinančią darbų ilgalaikiškumą ir tęstinumą. Demokratijos politinis fragmentiškumas kultūroje gali virsti jos chaosu ir net destrukcija. Lietuvoje to dabar jau užtektinai.

Yra ir dar viena svarbi aplinkybė. Jei iš tiesų būtų pradėta mąstyti apie kokią nors nacionalinę kultūros plėtros koordinavimo tarybą, joje neturėtų būti valdžios pareigūnų, ji savo darbų ilgalaikiškumu turėtų iš principo oponuoti valdžios projektų trumpalaikiškumui. Ar galimas toks dabartinės valdžios altruizmas - kurti sau oponuojančią visuomenės kultūrinę atstovybę? Labai abejotina viltis.

Prie apskritojo stalo Vyriausybėje sukviesti gausūs visuomenės atstovai pasėdėjo, pasiklausė valdžios institucijų kalbėtojų ir išsiskirstė, išsinešdami savo taip ir neišsakytas mintis, kurios, kaip parodė akademiko Zigmo Zinkevičiaus prasiveržimas į kalbėtojus, gali būti ir aktualiausios, ir esminės. Kaip ir kada jas galėtų pareikšti tylėjusieji?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"