TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Apie politinio kalbėjimo standartus ir sąžinę

2013 12 17 6:00

Praėjusią savaitę visuomenės dėmesį patraukė pranešimai apie tai, kad kunigas Seimo Sveikatos reikalų komiteto (SRK) posėdyje įžeidinėjo Seimo narę. Pirmoji daugelio reakcija į šį pranešimą buvo natūralus pasipiktinimas. Kaip kunigas gali įžeidinėti moterį, ir dar, anot vieno žiniasklaidos pranešimo, vartodamas „itin šlykščią retoriką“, „pažeisdamas visas įmanomas etikos ribas“, „elgdamasis ypač netoleruotinai“. 

Ši žinia buvo išplatinta ir pakartota žiniasklaidos. Tačiau žurnalistė nei pirmame, nei vėlesniuose pranešimuose taip ir nepatenkino visuomenės smalsumo, ką konkrečiai įžeidžiamo ir „itin šlykštaus“ pasakė kunigas. Situacija tapo dar keistesnė, kai komitetas priėmė sprendimą „įslaptinti“ posėdžio įrašą. Tad visuomenė galėjo iš šios keistos situacijos padaryti tik dvi išvadas: arba kunigas pasakė kažką labai baisaus, ko paviešinimas būtų naujas įžeidimas, arba jis nieko tokio baisaus nepasakė. Tik kai kurie Seimo nariai lengvabūdiškai komentuodami ir interpretuodami kunigo žodžius išpūtė visą reikalą, tad dabar patiems nelabai smagu tai pripažinti. Situacija tapo panaši į sovietinį anekdotą, kai aptarinėdami „tamsią“ istoriją, į kurią įsivėlė pilietis N, niekas negalėjo pasakyti, ar pilietis N pavogė paltą, ar paltas iš jo buvo pavogtas. Tačiau visi sutarė, kad piliečio N reputacija dėl šios tamsios istorijos yra sutepta.

Jei kada nors komiteto posėdžio įrašas bus paviešintas, paaiškės (straipsnio autorius dalyvavo komiteto posėdyje), kad kunigas iš tiesų nieko „šlykštaus“ nesakė. Tiesa, kunigas apeliavo į Seimo narių sąžinę. Atrodo, kai kurie posėdžio dalyviai tai priėmė asmeniškai ir dėl to užsigavo. Nesiimu vertinti, ar užsigauta pagrįstai ar ne. Juolab niekam negalima uždrausti įsižeisti. Tačiau man atrodo, kad visoje šioje istorijoje Seimo SRK laikysena nebuvo visai adekvati. Pirmiausia todėl, kad patys Seimo nariai nevengia vienas kito atžvilgiu kandžių, o neretai ir įžeidžiamų replikų. Neprisimenu, kad dėl to būtų buvę įslaptinti Seimo plenarinių posėdžių įrašai ar nuspręsta kokio nors Seimo nario nekviesti į posėdžius. Kita vertus, pagal Vakarų teisinėse valstybėse susiklosčiusią žodžio laisvės sampratą, ypač yra saugoma politinio žodžio laisvė. Kitaip tariant, saugoma teisė laisvai kalbėti visuomenės ir politinio gyvenimo klausimais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pasakęs, kad žodžio laisvės apsauga taikoma ne tik informacijai ir idėjoms, kurios yra priimamos palankiai, nieko neužgauna ar nejaudina, tačiau taip pat - tai informacijai ar idėjoms, kurios gali užgauti, šokiruoti ar sukelti nerimą. Net jei kalba šokiruoja, tai nesuteikia pagrindo riboti žodžio laisvės. Politinio žodžio laisvė ypač saugoma todėl, kad ji yra būtina demokratinės ir teisinės valstybės sąlyga. Jei politinius oponentus būtų galima nutildyti ar neleisti jiems kalbėti įstatymų projektus svarstančiose institucijose vien todėl, kad jų komentaras ką nors šokiravo ar užgavo, tuomet vakarietiška demokratija galėtų nesunkiai pavirsti valdoma demokratija. Demokratinės valstybės parlamento komitetas neturėtų apriboti suinteresuotiems visuomenės atstovams teisės dalyvauti posėdžiuose vien tuo pretekstu, kad tai, ką jie kalba, kai kuriems Seimo nariams nemalonu išgirsti. Juo labiau kad tokios kalbos neatima iš Seimo narių teisės priimti sprendimus pagal savo įsitikinimus.

Šioje istorijoje veikiausiai visuomenės dėmesį patraukė tai, kad kai kuriuos Seimo komiteto narius užgavo ne šiaip pilietis, bet kunigas. Vienas iš žiniasklaidoje išsakytų priekaištų kunigui Andriui Narbekovui, kad kunigui taip kalbėti netinka. Nesant paskelbto įrašo, visuomenė neturi galimybės įvertinti, kiek tinkama ar netinkama buvo kunigo A.Narbekovo kalba. Bet iš kai kurių komentarų gali susidaryti įspūdis, kad kunigas turi teisę viešai kalbėti tik tai, kas neužgauna, neerzina politikų arba ideologiškai angažuotų žiniasklaidos atstovų. Kaip pastaruoju metu tapo madinga, kritikuojant kunigą buvo pasiremta popiežiaus Pranciškaus pavyzdžiu. Tačiau jei tinka remtis popiežiumi, dar labiau, kritikuojant kunigus, tinka remtis paties Kristaus pavyzdžiu. Juk kunigas savo gyvenime pirmiausia turi būti ne popiežiaus, bet Kristaus sekėjas. Tačiau evangelijose rasime ne vieną ir ne du pavyzdžius, kai Kristus negailėjo aitrių žodžių savo meto veikėjams. Jei Evangelijoje minimi Kristaus žodžiai būtų pasakyti šiandien, jie galėtų labiau įžeisti šiuolaikinius politikus nei kunigo A.Narbekovo pasakymas.

Tačiau galbūt šiais politinio korektiškumo laikais apeliavimas į politikų sąžinę negali būti toleruojamas? Nors gyvename vertybinio reliatyvizmo laikais, Bažnyčios požiūriu, tai neatleidžia nuo pareigos kiekvienam žmogui vadovautis sąžine, įskaitant ir politikus. Sąžinė yra ne kas kita kaip proto balsas, primenantis žmogui pareigą rinktis gėrį ir vengti blogio. Kreiptis į sąžinę iš esmės reiškia priminti, kad asmeniniame gyvenime ir pasirinkimuose turi būti nuosekliai laikomasi pamatinių vertybių. Turbūt ne atsitiktinumas, kad visas triukšmas kilo svarstant negimusios gyvybės apsaugos klausimus. Šviesaus atminimo popiežius Jonas Paulius II enciklikoje Evangelium Vitae rašė, kad „iš gyvybės šventumo kyla jos neliečiamumas, nuo pačios pradžios įrašytas žmogaus širdyje, jo sąžinėje“. Todėl apsisprendimas, saugoti ar nesaugoti negimusio žmogaus teisę gyventi, visada pirmiausia yra sąžinės ir tik tada - politinio apsisprendimo reikalas. Popiežius taip pat atkreipė dėmesį, kad „visuomenės moralinė sąžinė šiandien patiria nepaprastai rimtą ir mirtiną pavojų: supainioti gėrį su blogiu būtent pamatinės teisės į gyvybę kontekste“. Todėl „Bažnyčia, įsitikinusi, kad moralinė tiesa negali giliai nepasireikšti kiekvienoje sąžinėje, ragina politinius lyderius – pirmiausia krikščionis, nepasiduoti, o rinktis sprendimus, kurie, atsižvelgdami į tai, kas realiai pasiekiama, sąlygotų naujos tvarkos, ginančios ir skatinančios gyvybės vertybę, įsigalėjimą“. Kunigas negali, o ir neturėtų nutylėti to, ką mano Bažnyčia apie negimusio žmogaus vertę, ir, jei reikia, privalo kreiptis ir į politikų sąžinę. Net jei dėl to rizikuoja būti viešai supeiktas ar nebeįleistas į Seimo komiteto posėdžius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"