TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Apie rinkėjų mobilizavimą

2014 06 06 6:00

Pastaraisiais metais apžvalgininkai, politikai ir net sociologai pamėgo sąvoką „mobilizuoti rinkėjus“. Kalbama apie įvairias politines jėgas ir rinkimus: prezidento rinkimų baigtis priklausys nuo Dalios Grybauskaitės rinkėjų mobilizacijos, socialdemokratai nesugebėjo mobilizuoti paramos miestuose, liberalai mobilizavo savo elektoratą Europos Parlamento (EP) rinkimuose. 

Politinės sociologijos ir teorinio tikslumo atžvilgiu tokia tendencija ydinga - mobilizacija yra tik viena iš įmanomų partijų konkurencijos ir rinkėjų pritraukimo strategijų. Be to, šiuolaikiniuose rinkimuose ji toli gražu ne pagrindinė.

Mobilizacijos sąvoka paprastai siejama ne su partijomis, o su piliečių šaukimu į privalomąją karo tarnybą. Ar dažnai tenka dažnai girdėti, kad vienos šalies vyriausybė mobilizuotų kitos valstybės piliečius? Tai prieštarauja sąvokos esmei – mobilizuoti įmanoma tik apibrėžtas savybes turinčius (šiuo atveju - pilietybę), konkrečiam politiniam vienetui priklausančius žmones. Todėl ir politinių rinkimų kontekste mobilizuoti galima vien ištikimus rinkėjus, kurie už kitą partiją ar politiką tikrai nebalsuotų. Pavyzdžiui, kas yra liberalų elektorato mobilizacija, jei dalis naujų rėmėjų per praėjusius rinkimus, tikėtina, balsavo už Darbo partiją arba konservatorius?

Rinkėjų mobilizacijos strategija rinkimuose siejama su masinėmis partijomis – jų prototipas yra tradiciniai, darbininkų klase besiremiantys socialdemokratai ir socialistai, tačiau panašiais bruožais pasižymėjo ir įvairių šalių krikščionys demokratai. Tokio tipo politinių organizacijų įtaka Vakaruose didėjo pirmoje XX amžiaus pusėje, pamažu suteikiant piliečio teises visiems pilnamečiams gyventojams, ir pasiekė piką po Antrojo pasaulinio karo, penktąjį-šeštąjį dešimtmetį. Masinės partijos pasižymėjo vienu esminiu bruožu – turėjo gana platų ir ištikimą, socialiniu bei kultūriniu atžvilgiu vieningą elektoratą. Taigi joms tereikėdavo įtikinti žmogų ateiti į rinkimus, o ten pasirodęs šis jau neturėdavo kito pasirinkimo, tik balsuoti už akivaizdžiai jo interesams atstovaujančius socialistus (jei priklausė darbininkų sluoksniui) ar krikščionis demokratus (jeigu buvo iš religingos šeimos).

Tad derėtų pabrėžti, jog partija, kuri remiasi mobilizacijos strategija, skiria nedaug pastangų, kad įrodytų esanti geriausia konkrečiai rinkėjų grupei, – tai žinoma iš anksto. Piliečių taip pat nereikėtų įtikinėti, jog jie priklauso konkrečiai politinei bendruomenei, valstybei. Turėtų būti akivaizdu, kad mobilizacijos strategija partijoms naudinga tik esant tam tikroms sąlygoms: pirma, kai partijos atstovaujama grupė yra gana homogeniška, t. y. aiškiai skiriasi nuo kitų visuomenės segmentų pagal objektyvius kriterijus; antra, kai rinkėjai turi tvirtą kolektyvinį identitetą; trečia, kai nėra kitų politinių jėgų, pretenduojančių į tokio elektorato paramą.

XX amžiaus viduryje, tradicinėms socialinėms takoskyroms (religijos ir klasės) ėmus aižėti, ir socialdemokratai, ir krikščionys demokratai negalėjo remtis vien mobilizacija. Tos partijos, kurios primygtinai vadovavosi šia strategija, susitraukus jų tradiciniam elektoratui patyrė liūdną likimą. Pavyzdžiui, Nyderlandų Reformatų partija, kuri laikosi ortodoksinio kalvinizmo, parlamente tik dėl palankios rinkimų sistemos sugeba iškovoti vos 2-3 vietas.

Dauguma politinių jėgų šiais laikais remiasi visuotine elektorato viliojimo strategija. Tai reiškia, kad rinkimai veikiau yra konkurencija tarp ekspertų komandų, o ne tam tikrų uždarų socialinių grupių atstovų ir griežtų ideologijų. Visuotinė (angl. catch-all) partija pateikia save kaip valstybės ir pilietinės visuomenės brokerį (skirtingai nei masinės partijos atveju), ji jau nėra tvirtai įleidusi šaknų į elektoratą. Kaip rodo Richardo S. Katzo ir Peterio Mairo tyrimai, dabartinė partijų konkurencija įgyja ir kartelio bruožų – tradicinės žaidėjos išsilaiko partinėje sistemoje operuodamos valstybės parama (visų pirma subsidijomis) ir jos užkirtimu kitoms, naujoms mažoms partijoms.

Būtent šių dviejų strategijų – elektorato viliojimo ir kartelio – kombinacija dominuoja dabartinėje Lietuvoje, kai kalbame apie partijų konkurenciją. Daugelis jų neišreiškia nuoseklaus ideologinio pagrindo ar apeliacijos į labai konkrečiai apibrėžtas ir homogeniškas elektorato grupes, ką jau kalbėti apie tokius politikus kaip Dalia Grybauskaitė, kurie turi gana stiprų palaikymą visuose elektorato segmentuose. Būtina pabrėžti, kad Lietuvos visuomenė yra reikšmingai pasidalijusi, tačiau tai nedaro lemiamos įtakos bendrai partinei konkurencijai. Rinkimuose itin svarbu, kad didžiausia dalis rinkėjų tiesiog neturi jokios partinės ar juo labiau ideologinės tapatybės. Jie negali būti mobilizuojami, kaip negalima mobilizuoti ir pilietybės neturinčių žmonių. Šie rinkėjai kaskart paprasčiausiai viliojami iš vienos profesionalų (įvaizdžio požiūriu) komandos į kitą.

Tai nereiškia, kad mobilizacijos strategijos Lietuvoje niekas nenaudoja. Yra du ryškesni atvejai, kai apeliavimas į gana aiškiai apibrėžtus rinkėjų, kurie už kitas partijas balsuotų sunkiai, segmentus partijoms labai svarbus ir metai iš metų pasitvirtina. Pirmasis – konservatoriai, jų šerdinei rinkėjų grupei (Lietuvos mastu sudarančiai reikšmingą, bet vis dėlto mažumą) būdingas stiprus antikomunistinis ir krikščioniškas identitetas. Antrasis – Lietuvos lenkų rinkimų akcija, kuri tiesiog yra vienintelė lenkų tautinei mažumai atstovaujanti partija. Valdemarui Tomaševskiui nebūtina įtikinėti, kad tai lenkų partija. Jam tereikia priversti savo rinkėjus ateiti prie balsadėžių.

Tačiau daugeliu atvejų Lietuvos partijos ir politikai mobilizacijos strategijos nesiima. Pirma, jos tiesiog nėra subūrusios gausios ištikimų rinkėjų bazės, antra, gana siaurų interesų akcentavimas atimtų galimybę apeliuoti į rinkėją, neturintį nuoseklios ideologijos ir partinio prieraišumo. Todėl aptariamos sąvokos nereikėtų vartoti bet kur. Mobilizacijos strategija visiškai netinka kalbant apie antrąjį prezidento rinkimų turą, kaip ir apie liberalų sėkmę pirmą kartą EP iškovojus du mandatus.

DALINKIS:
0
1
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"