TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Apie sarmatus ir besarmačius

Varovai išvaro iš miško didelį milžiną, / Medžiokliai jį nušauna, / Stovi ratu ir žiūri - / Didelis milžinas. (Liudvikas JAKIMAVIČIUS)

Prieš tūkstantį metų pieštuose Europos žemėlapiuose randame valstybę, vadinamą Sarmatija. Ji apima didžiąją dalį Europos, driekiasi iki pat Kaukazo, iki Rusijos platybių. Jos centre randame Nemuną bei dabartinę Lietuvą. Vėlesniuose žemėlapiuose centrinėje Sarmatijos teritorijoje susiformavo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.

Kas galėtų paneigti, kad kažkada egzistavo tokia "sarmatlyva", pagoniška Valstybė, kuri delegavo savo riterį Artūrą (Artorių) padėti "sarmatlyviau" sugyventi kariaujančioms kaimyninėms valstybėms. Sarmatas Artorius, žinomas kaip karalius Artūras, subūrė Britanijos riterius prie apskritojo stalo ir mokė juos diplomatiškai siekti taikos, t.y. - tartis be kardų.

Vėliau tą Sarmatijos valstybę nukariavo besarmačiai. Besarmačiai žinojo, kad svarbiausia yra kaip nors paniekinti sarmatų savigarbą, dorą, ištrinti istorinę atmintį ir iškreipti per tūkstantmečius susiklosčiusius šeimos santykius. Jie rado žiaurų, bet garantuotą būdą - prievartauti. Ne paslaptis, kad ir dabartinės Rusijos genofondas yra itin stipriai paveiktas mongolų prievartautojų metodikos. Tik tokiu būdu buvo galima atmiešti, sunaikinti save gerbiančią naciją - masiškai prievartaujant jų moteris, kurios paskui gimdo prievartautojų vaikus, genetiškai užprogramuotus ir toliau prievartauti. Vykdant tokią ilgalaikę genocido politiką, kai kurios buvusios Sarmatijos dalys tapo besarmatėmis ir pačios ėmė okupuoti bei prievartauti greta esančias kaimynų gentis, tautas, valstybes.

Iki šių laikų daugelio tautų pasąmonėje išliko siaubingas šūkis, kuriuo besarmačiai užkariautojai įsakydavo okupuotų šalių vyrams, sūnums prievartauti savo motinas. Net ir po tūkstančio metų anuomet išprievartautų sarmatų ainiai vis dar negali užmiršti tos, dabar keiksmažodžiu tapusios, mongolų karių komandos - "j....", kuriuo būdavo įsakoma atlikti lytinį aktą su savo motina. Tai padaręs "sarmatlyvas" karžygys tapdavo besarmačiu, vergu, o jo motinai būdavo priklijuojama kita etiketė - "b...." Ši frazė daugelio buvusių sarmatų genetinėje sąmonėje itin gaji iki šiol, ji programuoja mąstymą net ir po tūkstančio metų.

Itin svarbus momentas yra tai, kad motina, motušėle sarmatai vadindavo ne tik savo fizinę gimdytoją, bet ir žemę motinėlę, maitinančią bei rengiančią sarmatus. Tad šūkis "j...." tapo panieka ir savo žemei, tėvynei, kraštui, istorijai. Ėmė augti kartos verslininkų, politikų, kurie neketino ir neketina savo motinos globoti ar ja rūpintis. Daug mieliau jie ją prievartauja ir melžia, nes taip yra užprogramuoti kelių populiarių nelietuviškų keiksmažodžių.

Vienas nesenų įvykių liudytojas pasakojo, kaip iš Rusijos atvykęs tūlas suvirintojas kūrė savąjį verslo koncerną vidurio Lietuvoje. Jis rėmėsi moterimis, kurios buvo prievartaujamos ar savu noru atsiduodavo koncerno savininkui, dažnai viską apie tai puikiai žinant jų vyrams. Paskui, "po patikrinimo", jos tapdavo įtakingomis, gerai apmokamomis koncerno darbuotojomis, pasiryžusiomis už savąjį rasputiną galvas guldyti. Jų vyrai nelaimingi gerdavo, bet nieko nebegalėdavo pakeisti - jų žmonos išlaikydavo šeimas ir kovojo už savo išlaikytojo verslo ar politinius interesus. Taip jos tapdavo turtingomis vergėmis, kurių vaikai irgi tarnaus tai pačiai mongoliško verslo sistemai. Beje, ne tik verslo, bet ir kultūros...

Kartais, galvojant apie Lietuvoj kuriamą modernųjį meną, rašomus romanus, statomus spektaklius, režisuojamus kino filmus, o ypač stebint Lietuvos televizijų programas, matyti ta pati diagnozė - tai yra besarmačių kūryba, kuriama išprievartautos tautos atstovų.

Ačiū Dievui, kad Lietuvoje gyvavo bei tebegyvuoja ir sarmatų palikuonys - kunigaikštis Gediminas, Kristijonas Donelaitis, Simonas Daukantas, Oskaras Milašius, Konstantinas Čiurlionis, Darius ir Girėnas, daktaras Jonas Basanavičius, Vilius Orvidas. Jų pasąmonė atsiminė kitokią, neišprievartautą, dar "sarmatlyvą" Lietuvos praeitį. Tokių žmonių vieną kitą galime rasti ir dabartinėje Lietuvoje - pavyzdžiui, alpinistas Vladas Vitkauskas, tyliai vienas pats su Lietuvos vėliava užkopęs į aukščiausias pasaulio viršūnes. Tėvas Antanas Saulaitis... Jų, be abejo, yra ir daugiau. Šis genas nėra numarintas, jis prisikelia, kai atsiranda būtinybė. Tarkim, sausio 13-osios naktį didžioji Lietuvos dalis prisiminė esą sarmatų palikuonys, bet paskui vėl greitai tą geną užmiršo.

Poetas Kazys Bradūnas yra parašęs eilėraštį apie du milžinus, tėvą ir sūnų, kurie eina abipus Nemuno susikabinę rankomis. Sūnus pamato žmogelį su arkliu ir plūgu, ariantį žemę, pasilenkia ir klausia tėvo - kas tai? Tėvas pakelia ant delno tą žmogelį su visu jo arkliu ir paaiškina sūnui:

- Vaikeli, greitai, kai mūsų šioje žemėje nebeliks, joje gyvens vien tik šie maži žmogeliai.

Norėtųsi prirašyti šiai Kazio Bradūno baladei laimingą pabaigą - paskui tėvas ir sūnus užmigo dideliam milžinkapy, žinodami, kad kada nors, kai Lietuvos žemėj atsiras daugiau sarmatos, jie prisikels.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"