Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Apie šiaudus ir bažnyčias

 
2016 12 09 9:23

Su draugais istorijos studentais jau seniai esame nusprendę, jog egzistuoja toks dalykas kaip „istoriko kompleksas“. 

Po šia formuluote slypi paprastas turinys – dažnas istorikas, pajutęs pačios Istorijos neišsemiamumą, neretai joje paskęsta ir jaučiasi nesąs pakankamai kompetentingu aiškiai išreikšti savo nuomonę, mat koją pakišti gali tai, ko tu nežinai (N.B. – kalbėta su studentais apie studentus ir toli gražu ne visus, tačiau išimtys patvirtina taisyklę). Tendencinga, jog istorikams kompleksuojant, graužiantis, tylint ir nieko nesakant apie jiems patiems aktualius klausimus vis atsiranda ekspertų, kuriems abejonių dėl savo istorijos išmanymo nekyla. Ir, tiesą sakant, tai ne visuomet džiugina. Na, o ypač nedžiugina tada, kai tai tiesiogiai siejasi su valstybės vykdoma istorijos politika ir nuo realybės nutolusių naratyvų konstravimu.

„Pagoniškos Atlantidos“ idėja buvo subrandinta tarpukariu, o jos ištakos siekia XIX a. tautinį atgimimą. Kuriant modernią, nuo Lenkijos atskirą Lietuvos valstybę, buvo būtina legitimuoti tautiniu pagrindu grįstą valstybingumą, ergo, atriboti Lietuvos istoriją nuo Lenkijos. Tam idealiai tiko ikikrikščioniškoji epocha – vėlesni laikai buvo nureikšminti ir suvokti kaip sulenkėjimo, susikompromitavimo, moralinės degradacijos ir parsidavimo kaimynams metas. Vėliau, sovietmečiu, pagoniškojo aukso amžiaus mitas naudotas menkinant krikščionybės istorinį vaidmenį: štai, atėjo krikščionys vokiečiai, viską mums čia sugadino, iškirto šventas girias, išgriovė aukurus – narsiai laikėsi Rytų civilizacijos forpostas, tačiau buvome įveikti.

Akivaizdu, jog šis tautinis naratyvas šiandien, deja, vis dar dominuoja, o europietiškosios kultūros – rašto, universiteto, statutų, architektūros, mokslo, daugybės tautų taikaus sambūvio, konstitucijos idėjos subrandinimo ir realizavimo laikotarpis Lietuvoje nėra pakankamai įvertintas. Gausėja studijų, skirtų XVI-XVIII a. Lietuvai, viešojoje erdvėje regimos pastangos tautos sąmonėje reabilituoti vėlyvąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, tačiau joms pagalius į ratus kaišioja baltų kultūros sureikšminimas ir neopagonybės suklestėjimas.

Ir pagaliau tai, dėl ko atsirado šis tekstas. Tūlas lietuvis valstybės aukso amžiumi laiko XIII-XIV a., o šio apogėjumi – Vytauto laikus. Šiandien, panašu, aukso amžius pamažu stumiamas atgal, gilyn į praeitį, kai nei valstybės, nei kultūros – nieko nebuvo. Na, gal tik VIII amžiaus pagoniška apranga.

Teisingai sakė baltų kostiumo istorijos asas Ramūnas Karbauskis – „nėra teisinga tautiškumą sieti vien su kalba“. Bet nejaugi pono Karbauskio siūlomos patriotizmo ugdymo priemonės dar labiau nesuartina kalbos ir tautinės tapatybės? Ar neskatina savotiško neonacionalizmo bei segregacijos?

Padovanokime vaikams vienodus tautinius rūbelius, bet ne, kitataučiams tai gal kitokius, kad aiškiai atsiskirtų. Įdiekime vaikams patriotiškumą, bet, žinote, tvirtesnį, kad suprastų, iš kur jie yra kilę ir kur glūdi jų tvirtumo šaknys. Pasisemkime darnos iš barbarų, Karolio Didžiojo karūnacijos metais rakinėjusių dantis šerno šeriais.

Tiesą sakant, nė kiek nenustebintų, jei po savaitės Seime būtų pateiktas pasiūlymas vietoje kūno kultūros pamokų mokyklose rengti kūnovaros užsiėmimus (tai toks neva baltiškas sportas, arba, kaip kūrėjai įvardina – „prigimtinių galių vystymas“). Išsiugdykime sau mažus barbariukus, bet visus tokius vertybiškai teisingus, o svarbiausia – gražiai atrodančius. Žodžiu, toliau tęsti net neverta.

Tokiais būdais diegti patriotiškumą ir suvokimą apie Lietuvos istoriją yra neteisinga ir kvaila. Visame pasaulyje girdime signalus apie kraštutinių jėgų, agresijos ir ksenofobijos atgimimą. Dabar mums kaip niekada svarbu suprasti savo vietą Europoje. Įsisąmoninti, jog mes esame lygi Senojo Žemyno dalis, o ne periferija. Istorikams tiesiog privaloma užmiršti savo „kompleksą“ ir apginti Istoriją nuo, su visa derama pagarba, diletantų ir agronomų. Nenubraukime reikšmingiausios savo istorijos dalies. Neužverskime bažnyčių šiaudais.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"