Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KOMENTARAI

Apie sielą, meilę, politiką...

 
2017 04 12 6:00

Gal Rusijoje, gal Izraelyje gyvena maža mergaitė Sonia. Jai dabar beveik vienuolika metų. Sonia – autistė. Negali ištarti jokio žodžio, tik kartais išdaužia kažkokį „be-be-be...“ Kai kas nors į ją kreipiasi, atrodo, kad mergaitė nieko negirdi, nė nesiklauso. Tarsi būtų „išsijungusi“. Buityje ji bejėgė kaip dvejų metų vaikas. Net palaistyti gėlių laistytuvu nesugeba...

Ir netikėtai paaiškėja, kad už tos išorinės „mūro sienos“, kažkur proto ir sielos gelmėse pulsuoja kuo intensyviausias vidinis gyvenimas, vidinė kalba. Nors Sonios niekas nemokė nei skaityti, nei rašyti, ji pati to išmoko. Ir rašo, jei prie rankelės liečiasi pirštas žmogaus, kuriuo mergaitė pasitiki, pavyzdžiui, mamos. Tad moralinė parama būtina, kad Sonia galėtų ant popieriaus lapo perteikti savo mintis. Ką ji rašo?

Paklausta, kas yra siela, Sonia parašė: „Siela – tai tokia tuščia vieta žmoguje, kurią pats žmogus gali užpildyti arba Dievu, arba šėtonu.“

Pats žmogus! Net maža, sunkiai serganti mergaitė žino, kad žmogui suteikta teisė ir gebėjimas pačiam pasirinkti, kuo užpildyti sielai skirtą tuštumą... Rinktis duoti keturi svarbiausi dalykai: Dievas, aš, kitas/kiti ir pasaulis. Sonia trumpai ir aiškiai nusakė pasirinkimo esmę, tvirtai suformulavo tai, ką kartais iki pat gyvenimo pabaigos neigia dideli dėdės ir tetos, dėl nenusisekusio gyvenimo kaltinantys visą pasaulį, bet ne save, ne savo pasirinkimą. Arba ištikus nesėkmei aiškina lyg lapė, nepasiekusi vynuogių: „O mums to (pavyzdžiui, istorijai svarbių dokumentų...) visai ir nereikėjo.“ Jie kvaili ar apsimeta? Ir kuo gi užpildė savo sielą? Gal tuštuma?

Su išimtimis susiduriame vos ne kiekvieną dieną, ypač jei mokslo rezultatai imami matuoti pinigais ir paveikslėliais TV ekrane.

Ne paslaptis, kad daugiausia dėmesio sielai ir su ja susijusioms problemoms skiria dvasininkai, filosofai. Jų – aibė, ir kiekvienas gali rasti autorių pagal savo skonį bei poreikius. Skaitant mūsų dienų filosofą Peterį Kreeftą galima sužinoti, kad tuščia siela – tai negyva siela. O negyvumo padariniai yra nemylėjimas ir šviesos nematymas.

Tai man tapo savitu atsakymu į klausimą, kodėl lietuviai nevienodai reagavo į tokį šviesų ir taip gražiai su Velykų Prisikėlimo slėpiniu, galima sakyti, susijusį įvykį, – profesoriaus Liudo Mažylio sėkmę ieškant Nepriklausomybės Akto originalo. Įsitikinome, kad kai kas nemyli savo krašto, to krašto gyventojų, ir jeigu jų nereklamuoja bulvarėjanti žiniasklaida, tvirtina, esą tų žmonių tiesiog nėra... O kai kas, įsiklausęs į alkanus skurstančių šalies piliečių pilvo garsus ir juos sureikšminęs (kaip viena moteriškė, per LRT radiją šaukusi, kad pinigus reikia skirti duonai, o ne kažin kokių dokumentų radyboms), netiki, jog žmogus ne vien duona gyvas. Kad jam kaip oras, kaip vanduo reikalinga ir šviesa, kylanti iš sielos gelmių, iš nesavanaudiškos meilės...

Mokslininkui, garsiausiam viduramžių persų kilmės gydytojui ir filosofui Avicenai (Ibn Sinai) žmogaus siela – „tai žibintas, kurio liepsna – mokslas, o alyva – išmintis“. Gal kas nors šiame apibrėžime pasiges dieviškojo sielos prado, bet mokslo ir išminties įtraukimas į sielos lauką padaro tauresnį ir mokslininko darbą, ir to darbo rezultatus.

Tiesa, sutaurina ne visus. Su išimtimis susiduriame vos ne kiekvieną dieną, ypač jei mokslo rezultatai imami matuoti pinigais ir paveikslėliais TV ekrane. Ką padarysi, rinkos visuomenėje netrūksta pagundų paversti preke ne tik meilę, grožį, politiką, bet ir mokslą. Yra mokslininkų „nuo Dievo“, kuriems džiaugsmas ir atgaiva sielai – pats tyrimo procesas ir atradimo naujovė. O kitiems, kurie irgi vadinami mokslininkais, pakanka stebėti, fiksuoti procesus, vykstančius gyvenime „po saule“. Šie, pasak P. Kreefto, nepasitelkia „tikėjimo akies“, todėl visas jų triūsas baigiasi pusiau nuobodžiaujančia, pusiau ciniška poza: viskas esą tik tuštybių tuštybė. Todėl nelabai apsiriktume, jei mokslininkus palygintume su muzikantais: vieni mano, kad jie tik kelia beprasmį triukšmą, kiti tiki (!), jog groja, muzikuoja. Vienus apėmusi tuštybė, o kiti panirę į meilę.

Ar gyvenimas be prasmės, matant aplink vien tuštybių tuštybę, yra nuodėmė? Nedrįstu spręsti, tik dėl visa ko dar pacituosiu išmintingąją Sonią: „Gėda – tai ugnis, iš žmogaus sielos išdeginanti nuodėmę...“

Beje, poetai, kuriuos kadaise vadinome „žmonių sielų inžinieriais“, irgi neretai sieja poeziją su siela, o sielą – su muzika. Įsiminė Rimanto Stankevičiaus ištarmė, kad Wolfgango Amadeus'o Mozarto muzika yra aiškus ir tvirtas pažadas visiems, turintiems sielas, nes sielos – nemirtingos ir tikrai bus išganytos.

Kažkas, ar tik ne prancūzų rašytojas Gustave'as Flaubert'as, įtikinėjo skaitytojus, jog kiekviena siela matuojama troškimo didingumu. O kas gali būti didingesnio už nemirtingos sielos troškimą būti išganytai? Ir ko, jei ne išganymo, tikimės Velykų rytmetį parpuolę ant kelių prieš prisikėlusį Kristų ir klausydamiesi džiugiai iškilmingo bažnyčių varpų gausmo?!

Po klaustuko su šauktuku būtų galima dėti ir pabaigos tašką. Bet juk komentaro antraštėje žadėta pakalbėti ne vien apie sielą ir meilę, bet ir apie politiką. Tai kur čia politika, vienų nekenčiama ir kritikuojama, kitų – darbo tikslas ir veiklos prasmė? „Politika yra žmogaus sielos dalis“, – tokiais kiek netikėtais žodžiais baigė savo knygą „Lietuva kaip problema“ jos autoriai Alvydas Jokubaitis ir Raimundas Lopata. Būtent šie žodžiai ir paskatino mane pasižiūrėti į sielą per Lietuvos žmonių pasirinkimą: Meilę, kuri yra Dievas, ir tuštybę, kuri yra šėtonas.

O juk daugelis mano, kad renkasi gyvenimą...

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"