TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Apie švietimo įstaigų vadovų kadencijas

2014 11 06 6:00

Džiugu, kad kelių Seimo narių iniciatyva įteisinti švietimo įstaigų vadovų kadencijas sulaukė dėmesio: televizijos kanalų ir radijo stočių reportažai, internetinės žiniasklaidos informacija šią idėją aktualizavo, pateikė vieną kitą vertinimą. Išvadas lems Seimo apsisprendimas.

Net Mokyklų vadovų asociacijos metinis forumas, prieš keletą dienų vykęs Edukologijos universitete, buvo aktyvus ir gyvas. Susirinkusieji svarstyti sisteminės lyderystės klausimo neišvengė kadencijų temos. Visiškai suprantama, juk suvažiavimo dalyviai - mokyklų vadovai, o Švietimo įstatymo pataisų projektas jiems yra gyvybiškai svarbus. Suprantama ir tai, kad jų reakcija emocinga ir kritiška. Bet ar pats vadovas gali būti teisėjas savo byloje? Kol kas viešojoje erdvėje kuriamu triukšmu siekiama atgrasyti Seimo narių ryžtą pritarti kadencijoms. Dominuoja emocijos - mes patiriame šoką, esame įskaudinti, dalyvavome kaitoje, subūrėme komandas ir t. t. Atrodytų, kad dangus jau griūva. Pradedama kalbėti apie rotaciją, apie kadencijų ribojimą - akivaizdu, kad net neįsiskaityta į įstatymo projektą, nes meluojama pasirinkus aklą gynybą.

Taigi kas siūloma pataisomis? Įtvirtinti, kad savivaldybių švietimo įstaigų vadovai konkurso būdu į pareigas skiriami penkeriems metams. Kitos pataisos numato, kaip ši norma yra įgyvendinama, t. y. tai, kaip pereinama nuo neterminuotų darbo santykių prie kadencijų. Čia fiksuojami trys atvejai: iki penkerių metų įstaigai vadovaujantieji pareigas eina dar visą kadenciją, nuo penkerių iki dešimties - kol sueis dešimt metų, nuo dešimt ir daugiau metų - dar vienus metus eina pareigas. Likus trims mėnesiams iki kadencijos pabaigos, steigėjas skelbia konkursą. Jame gali dalyvauti ir dabartinis vadovas, nes kadencijų skaičius neribojamas.

Pataisomis siūloma, kad Švietimo ir mokslo ministerija parengtų įstatymą įgyvendinančius teisės aktus. Juose reikės numatyti konkurso taisykles: kaip derės kadencijos su atestacijos rezultatais, kokie keliami reikalavimai pirmą kartą dalyvaujantiesiems konkurse ir kaip bus vertinama jų kompetencija, kaip sudaromos konkurso komisijos, užtikrinant bendruomenės atstovavimą ir politinės įtakos eliminavimą ir pan., kaip užtikrinamos konkursų nelaimėjusių ilgamečių vadovų socialinės garantijos, kokia apeliavimo tvarka. Taigi tokia yra siūlymų esmė.

Kodėl, ir ar reikia tokių pokyčių? Čia sutarimo niekada nerasime: vieni yra šventai įsitikinę, kad nuolatiniai vadovai užtikrina sistemos stabilumą ir veiklos nuoseklumą, kad jiems parengti reikia nemenkų išteklių, kad vadovai turi būti profesionalai; kiti neabejoja, jog kaita yra šiuolaikinės visuomenės būsena, kad iššūkiai kaskart sudėtingesni, kad būtina lanksti procesų vadyba, naujos strategijos ir technologijos.

Tenka prisiminti, kad nuo pat mūsų nepriklausomybės atkūrimo pradžios skelbiama ta pati esminė nuostata: švietimas savo paskirtį geriausiai atlieka tada, kai jo raida lenkia bendrąją visuomenės raidą. Ir dabartinis Švietimo įstatymas šią poziciją pakartoja. Tai lyderystės imperatyvas - formuoti ateitį ir jos kontūrus, skelbti raidos naujienas, veikti aplinką, generuoti pozityvias sėkmės idėjas ir ambicingus tikslus, telkti visus partnerystei ir bendradarbiavimui.

Vos prieš dvejus metus Seime patvirtinta Valstybinė švietimo strategija kalba apie vadovų telkiančios lyderystės gebėjimų ugdymą. Suprantama, ilgai dirbantys vadovai nepaneigia šių nuostatų, bet visi atvejai yra individualūs. Konkursai - galimybė surasti naujus lyderius, gebančius uždegti bendruomenes kartu ieškoti atsakymų į naujus iššūkius, galimybė paskatinti dirbančius vadovus neprarasti kaitos ambicijų ir nepasiduoti tvarkos ir taisyklių rutinai.

Taigi kadencijų klausimas nėra pasitikėjimo vadovais klausimas, o nacionalinio lygmens apsisprendimas kurti lanksčią ir atvirą švietimo įstaigų sistemą, gebančią efektyviai veikti nuolat kintančiame pasaulyje. Na, sakykime, tai, kas švietimo įstaigose šiandien daroma siekiant reaguoti į nedraugiškus informacinius karus, ugdant jaunuomenės informacinį raštingumą ir pilietinį tvarumą. Ar tai suprantama kaip iššūkis švietimui? Praktikoje bus visokių atvejų. Žinoma, jokiose ugdymo programose informacinio saugumo tema neminima, bet švietimas turi reaguoti į nuolat kylančias problemas. Lyderiai visada jaučia aktualijas ir būtinybę veikti. Stagnacija nemėgsta netikėtumų - juda įprasta tvarkos vaga, taip atitoldama nuo sudėtingos realybės ir palikdama jaunuomenę virtualiame informacinių technologijų pasaulyje pačią ieškoti atsakymų ir kelių. Konkursai paskatintų idėjų ir požiūrių konkurenciją, sudarytų sąlygas atsiskleisti dirbančiųjų sistemoje galioms ir pozityvioms ambicijoms, paskatintų jos išsilaisvinimą iš įprastinės dogmatikos ir uždarumo.

Ar reikia švietimo sistemai lyderių? Švietimo įstatymo 59 straipsnio 5 dalis pateikia baigtinį švietimo įstaigos vadovo veiklų sąrašą: vadovauja, atsako, analizuoja, sprendžia, kreipiasi ir t. t. Iš esmės elementari techninė tvarkyba, teisės normos nepajėgios apipavidalinti lyderystės. Taigi vadovas gali būti tik tvarkingas pareigų vykdytojas, atestacijos sistema neskatina lyderystės, reikalauja tik savo veiklos biurokratinio sutvarkymo ir surašymo. Kai vadovas užima tvarkytojo poziciją, vargas yra bendruomenei: posėdžiai, protokolai, taisyklės, tvarkos, nurodymai, reikalavimai ir kontrolė yra nuobodi stagnuojanti kasdienybė. Būdamas lojalus steigėjui, toks vadovas niekam neužklius. Konkursas kas penkerius metus bent jau pažadintų tokių vadovų atskaitomybę savo bendruomenei, pagarbą jos nariams, paakintų supratimą, kad jie nėra savo privačių įstaigų savininkai, skatintų lyderystės pajėgas.

Ar to reikia? Tame pačiame forume supratau tokį vadovų norą - netrukdykite su visokiomis pataisomis mums ramiai dirbti. Bet mūsų ateitis reikalauja ne tiek stagnacinio stabilumo, kiek lankstaus šiuolaikiško veikimo. Jei šito nėra, sistema dūsta ir pūva iš vidaus. Bronislovas Burgis, paskelbdamas apie pasitraukimą iš Kauno technologijos universiteto gimnazijos direktoriaus pareigų, atvirai prabilo apie šią bėdą. Jis iškėlė didžiausią sistemos skaudulį - jos perdėtą biurokratizaciją ir totalų sistemos vidaus nepasitikėjimą. O tai kartu reiškia, kad šiandien reikia ne lyderių, o lojalių ir uolių vykdytojų, užtikrinančių tvarkingą ugdymo procesą ir jį prižiūrinčių. Lyderystei vietos nėra. Nacionalinės pažangos strategijos idėjos atsitrenkia į švietimo uždarumo lukštą, o nieko nekeičiant nėra vilties jį pramušti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"