TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Apie tarptautiškumą, tautiškumą ir sveiką protą

2016 04 01 6:00

Pastaruoju metu Lietuvoje labai populiarus terminas „tarptautiškumas“. Tai neaplenkė ir mokslo visuomenės, tapo kone privalomu atributu bet kokioje mokslinėje veikloje, be kurio dažnai neįmanoma įrodyti jos pridėtinės vertės, jau nekalbant apie finansavimą. 

Visam mokslininkų įdirbiui vertinti taip pat „įjungiamas“ tarptautiškumo matmuo. Mokslininkai kone per prievartą verčiami rašyti straipsnius anglų kalba ir spausdinti juos užsienio žurnaluose, kurie įtraukti į įvairias tarptautines duomenų bazes. Mokslininkai vertinami pagal jų cituojamumo indeksą, nes jis suponuoja straipsnio kokybę. Tačiau ir čia galima išgirsti apie įvairiausias įmanomas gudrybes...

Gerai, kai tavo tyrimų objektas yra fiziniai ir tikslieji mokslai, kurie bendri visai žmonijai ir pasauliui. Mat konkrečiu objektu domisi daug mokslininkų, o tai leidžia remtis vieniems kitų darbais ir įžvalgomis. Tačiau ką daryti socialinių ir humanitarinių mokslų atstovams, tyrinėjantiems konkretaus sociumo ypatybes, kai jų tyrimų objektas yra vietinio lygmens, labai specifinis, dėl to juo besidominčiųjų nėra daug?

Pagal dabartinę Lietuvos vertinimo sistemą pasirinkimas yra kuklus: arba turi keisti savo tyrimų objektą ir persiorientuoti į populiarų, „tarptautinio“ lygmens tyrimų objektą, arba susitaikyti su menkesniu vertinimu ir nuolatiniu spaudimu dėl netarptautiškumo. Arba galima rašyti ir bandyti prastumti angliškus tekstus į „tarptautinius“ žurnalus, nes prasimušti į prestižinius tarptautinius žurnalus, esant dabartinei mūsų valstybės mokslo finansavimo politikai, tiesiog neįmanoma – jėgos per silpnos.

Tik čia kyla klausimas, kam nuo to tarptautiškumo geriau. Žinoma, visada rasis tokių, kurie pasakys – prašom, yra Europos Sąjungos (ES) finansavimo šaltinis „Horizon 2020“. Tačiau besidomintieji žino, kad čia irgi yra tarptautiškumo reikalavimas. Kitaip tariant, problema turi būti aktuali europiniu mastu. Taigi Lietuvos politinės sistemos arba dzūkų tarmės tyrimams finansavimo iš „Horizon 2020“ tikrai negausi.

Aišku, tarptautinis pripažinimas ir žinomumas yra gerai, to niekas nekvestionuoja. Tik Lietuvoje problema ta, kad nuolat nukrypstama į kraštutinumus. Pavyzdžiui, Lietuvoje esama reikalavimo, kad disertacijų gynimo komisijoje būtų bent vienas kviestinis mokslininkas iš užsienio. Gerai, kai pavyksta prisiderinti prie kokio nors užsienio universitete dirbančio lietuvio vizito, tačiau tai daugiau – retos išimtys. Toks imperatyvus reikalavimas ne tik neprideda mokslinės vertės, bet ir dažniau net sukuria iškreiptą situaciją, kai į disertacijos gynimą, vykstantį lietuvių kalba, atvažiuoja mokslininkas svečias, dažniausiai jos nemokantis, perskaitęs tik disertacijos santrauką anglų kalba. Kiek toks jo dalyvavimas duoda naudos, yra labiau negu akivaizdu. Be to, užkraunama finansinė našta tiek universitetams, tiek jauniesiems mokslininkams, nes kas nors tokio vizito išlaidas turi apmokėti. Dėl to tokie komisijų nariai dažniausiai kviečiami iš kuo artimesnės šalies, o ne žiūrint į jų realią kompetenciją ginamo darbo objekto srityje. Tokia situacija panašesnė į juoką pro ašaras nei į tylų, nuoseklų ir prasmingą mokslininkų darbą.

Žinoma, visada galima kontrargumentuoti, kad reikia pradėti rašyti angliškai, tada nekils tokių problemų. Tačiau čia susikerta du skirtingi požiūriai į lietuvių kalbą, jos svarbą. Jei lietuvių kalbą matome tik kaip buitinę, belieka palaikyti tokius reikalavimus. Bet jei mums tikrai rūpi lietuvių kalba ir norime, kad ji būtų plėtojama ir užimtų deramą vietą tarp pasaulio kalbų, turime ja rūpintis, ją puoselėti ir propaguoti. Tik įvairiose srityse vartojama kalba gali plėsti savo žodyną bei terminologiją.

Būtent vartojimas neleidžia kalbai užsidaryti savame kiaute ir leidžia jai prisitaikyti prie šiuolaikinio gyvenimo poreikių. Tai reiškia, kad jei mums rūpi lietuvių kalba, turime lietuviškai rašyti ir mokslinius straipsnius, nes tik taip kalba plėtosis tam tikroje mokslo srityje, o iš ten pasieks ir plačiosios visuomenės žodyną. Kas gi kitas, jei ne patys, turime sugalvoti įvairius mokslo terminus, apibrėžiančius tam tikrus reiškinius. O kaip tas procesas turėtų vykti, kai skatiname moksliniuose reikaluose vartoti svetimą kalbą? Be to, mūsų kalba bus atskirta nuo šiuolaikinio gyvenimo reiškinių ir, jei neišnyks, liks viena archajiškiausių pasaulio kalbų.

Jeigu tokio požiūrio nesilaikome, skatinkime daugiau rašyti užsienio kalbomis, kad tik įtiktume nežinia kieno poreikiams. Bet tada galima drąsiai kelti klausimą dėl Valstybinės kalbos inspekcijos reikalingumo, galiausiai padėkime taupyti ES pinigus ir atsisakykime lietuvių kalbos, kaip vienos iš oficialių ES kalbų, – nebereiks daugybės europinėse institucijose dirbančių vertėjų, sutaupysime daug popieriaus ir vietos serveriuose.

Ieškant pusiausvyros tarp tarptautiškumo ir tautiškumo, svarbu per daug nenukrypti į vieną ar kitą pusę, kad nepadarytume žalos kuriai nors jų. O valstybė galėtų pagalvoti, kaip padėti mokslininkams, kad jie būtų ne vien tarptautiški, bet ir tautiškai sąmoningi, mylintys savo kalbą ir norėtų, jog jų straipsniai būtų skaitomi ne vien užsienyje, bet būtų prieinami ir plačiajai Lietuvos visuomenei.

DALINKIS:
0
1
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"