TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Apie tuteišizmą

2016 05 20 6:00

Pastaraisiais metais viešose diskusijose apie Lietuvos lenkus ir (potencialią) Lietuvos politiką jų atžvilgiu keliamas tuteišių argumentas. Esą Lietuvos lenkai nėra jokie lenkai, jie – vietiniai, tuteišiai, kurių gimtoji kalba ne lenkų, o tik vietinis lenkų, rusų, baltarusių ir lietuvių kalbų mišinys, klaidingai vadinamas „po prostu“ arba tuteišių kalba. Kai kurie vadinamojo tuteišizmo propaguotojai net bando teigti, jog tuteišiai yra visiškai atskira tautinė grupė, neturinti nieko bendra su lenkų kultūra.

Reikia pripažinti, kad iš tiesų tarp Lietuvos lenkų egzistuoja tokia grupė žmonių, kuriuos būtų galima priskirti prie tuteišių. Daugelis Vilniaus ir jų apylinkių gyventojų yra sutikę asmenų, vadinančių save lenkais, tačiau kalbančių keistu lenkų, rusų, baltarusių ir lietuvių kalbų mišiniu. Šio komentaro autoriui prie Skauduliškių ežero, Vilniaus rajone, irgi teko girdėti, kaip vienas berniukas šaukia savo draugui: „Ja cebe kinę piłkę.“ Lietuviškai tai reikštų: „Aš tau mesiu kamuolį.“ Akivaizdu, kad berniuko pasakyto sakinio konstrukcija yra lenkų („Ja ci rzucę piłkę“) ir rusų („Я тебе кину мяч“) kalbų derinys. Reikėtų pridurti, jog egzistuoja daugybė būdų, kaip galima perdaryti šiuos lenkų ir rusų kalbų sakinius į tuteišių mišinį: pavyzdžiui, „Ja tiebe rzucę miacz“, „Ja tiebe kinu piłkę“, „Ja ci rzucę miacz“ ir t. t.

Kuris iš jų yra taisyklingiausias? Kaip tuteišiškai pasakyti: „Aš tau mesiu kamuolį“? Iš esmės visi minėti variantai ir teisyklingi, ir ne. Taip yra todėl, kad tuteišizmas ir jo kalbinis dialektas neturi jokių taisyklių. Šis mišinys paremtas kalbine ir gramatine anarchija. Žmogus laisvas konstruoti savo kalbą būtent tuo metu, kai šneka, jis tėra apribotas savo fantazijos.

Todėl neteisūs tie, kurie siekia iš Lietuvos lenkų sukurti atskirtą tuteišių tautinę bendruomenę. Norint puoselėti kultūrinę tapatybę, reikalingi įvairūs instrumentai: tuteišiškas radijas, tuteišiškos mokyklos, tuteišiška televizija, tuteišiški interneto portalai ar tuteišiški laikraščiai. Šių dalykų neįmanoma sukurti, nes jiems būtina kalba, kuri turi aiškias gramatines taisykles ir yra suprantama visiems skaitytojams. O tuteišizmas paremtas kalbinių taisyklių ir vertybių anarchija.

Be to, galima teigti, jog egzistuoja koreliacija tarp tuteišizmo ir žmonių socialinio statuso. Tuteišių dialektas labiau įprastas mažiau išsilavinusiems, žemesnio socialinio statuso ir už Vilniaus gyvenantiems žmonėms. Dar galima pridėti, kad tuteišiams būdinga ne iki galo susiformavusi tautinė tapatybė: vieni jų save sieja su Lenkija, kiti – su Lietuva, treti – su Vilniaus kraštu, ketvirti – su visais vienu metu, o dalis – su niekuo. Štai kaip prieš beveik 100 metų gyvenusius tuteišius aprašė iš Lietuvos kilęs kunigas Walerianas Meysztowiczius: „Misiukas kalbėjo baltarusiškai. Buvo katalikas. Jo tėvai ir seneliai nepatyrė unitų persekiojimo – taigi nei dėl persekiojimų pradėjo stipriau suvokti priklausomybę Abiejų Tautų Respublikai, nei palūžę perekinulis“ na Moskvu (liet. persimetė prie Maskvos). Misiukas neturėjo nė mažiausio tautinio sąmoningumo – kad jis katalikas, tuteišis, pono Bogdonovičiaus, – bet apie lenkų, rusų ir vokiečių valdžią, nesvarbu, civilinę ar karinę, kalbėjo ir mąstė vienodai: „jie“. Naša chata s kraju – tai yra, mūsų troba nuošaly. Troba mano, daugiau man niekas nerūpi: Achreos, kaip apie jį būtų pasakę graikai.“ Taigi galima sakyti, kad tuteišizmui būdingas ne tik kalbinis, bet ir tautinis anarchizmas.

W. Meysztowicziaus citata parodo kitą dalyką: dalis tuteišių yra baltarusių kilmės, laikui bėgant jie bent iš dalies polonizavosi. Tačiau vertėtų prisiminti vieną dalyką. Pastarieji Lietuvos gyventojų surašymai parodė, kad šių dienų tuteišiai dažniausiai vadina save lenkais. Retas žmogus užsirašo esąs tuteišis. Panaši išvada padaryta ir po 2014 metais publikuoto Mykolo Romerio universiteto atlikto Lietuvos lenkų identiteto tyrimo, kuris parodė, jog tuteišiais save laiko mažiau kaip 3,9 proc. lenkų, o kad jie šneka tuteišių kalba, teigė tik 5,1 proc. apklaustųjų (tiesa, tyrimo rezultatai nėra iki galo reprezentatyvūs). Svarbu pridėti ir tai, jog tuteišiai nemano esantys etniniai lietuviai.

Šiuos rezultatus galima pateikti ir kitaip. Būdamas šalia lietuvio ar ruso tuteišis pasakytų, kad yra lenkas. Atsidūręs greta Lenkijos lenko jis galbūt prisipažintų, jog yra tuteišis. Panašiai teigtų ir žemaitis, apsuptas lietuvių. Tuo metu sutikęs lenką, vokietį ar rusą žemaitis pasakytų esąs lietuvis. Taigi tuteišizmas nėra atskira tautinė tapatybė, jis vienokiu ar kitokiu būdu susijęs su lenkiškumu (kodėl – kitas klausimas). Dar reikėtų pridurti, kad kiekvienas tuteišis vienokia ar kitokia forma yra ir lenkas, bet ne kiekvienas Lietuvos lenkas – tuteišis.

Taigi tuteišiai yra grupė Lietuvos gyventojų, tik žemesnio socialinio statuso. Jie kalba lenkų-rusų-baltarusių-lietuvių kalbų mišiniu, neturi iki galo aiškiai suformuotos tautinės tapatybės, bet vienokiu ar kitokiu būdu sieja save su lenkiškumu. Tačiau jei Lietuva norėtų integruoti tuteišius į šalies socialinį ir politinį gyvenimą, tai reikštų, kad tuteišiai turėtų atsisakyti savo anarchizmo. Mat siekiant visaverčiai funkcionuoti bet kokioje visuomenėje privalu turėti aiškią vertybių hierarchiją, pagal kurią žmogus joje veikia. Tai pasakytina ir apie tautinę bei kultūrinę tapatybę, kuri neišvengiamai persiduoda ir į kalbėjimo manieras. Ir čia iškyla klausimas: į kokią vertybinę hierarchiją pereis tuteišiai?

Kol kas tvirtai galima pasakyti tik du dalykus. Pirma, Lietuva dar nieko nedaro ir tuteišiams jokio tapatybės modelio nesiūlo. Antra, šiuo metu tapatybės kovą dėl tuteišių laimi Rusija, pasitelkusi savo agresyvias žiniasklaidos priemones. Kaip parodė daugybė tyrimų, būtent rusiška žiniasklaida dabar yra populiariausia tarp tuteišių. Tai atsiliepia ne tik tuteišių kalbėjimo įpročiams – jų dialektas vis labiau netenka lenkiškų, lietuviškų, baltarusiškų priemaišų ir iš lėto panašėja į rusų kalbą, bet veikia ir šių žmonių politines pažiūras. Jos pastaruoju metu išryškėjo švenčiant Gegužės 9-ąją tokiose vietovėse kaip Grigiškės, Šalčininkai arba tuteišių pasipiktinimu socialiniuose tinkluose dėl Ukrainos atstovės pergalės „Eurovizijos“ dainų konkurse. Ši situacija neturėtų tenkinti, nes rusiška vertybių hierarchija yra valdoma Kremliaus ir kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Todėl reikia suteikti tuteišiams galimybę pasirinkti alternatyvią tautinių ir kultūrinių vertybių hierarchiją. Viena jų – perėjimas į lietuvišką tautinę tapatybę. Tai reikštų kiek įmanoma didesnę tuteišių socialinę integraciją nepateikiant jokio specifinio, tik jiems skirto tapatybės modelio, ir tikintis, jog taip visi šie žmonės perims lietuvių kalbą. Tai gali suveikti, ypač tiems tuteišiams, kurių ryšys su lenkų kultūra labai silpnas. Tačiau kita dalis tuteišių nelaiko savęs lietuviais, todėl jie nepereis į lietuvišką tautinę tapatybę. Vieni pasijus prievarta asimiliuojami, ir tai sukels priešpriešą, kiti, nejaučiantys simpatijų etniniam lietuviškumui, toliau dreifuos į rusų pasaulį, o treti, dažniausiai tie, kurie save sieja su lenkiškumu, tapdami vis stipresni ekonomiškai kartu norės labiau puoselėti lenkišką tapatybę.

Pagaliau lieka Lietuvos lenko tapatybė, paremta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija ir tokių asmenybių kaip Czesłowo Miłoszo, Jerzy Giedroyco, Michało Römerio, Józefo Mackiewicziaus, Ludwiko Abramowicziaus idėjomis. Kadangi tuteišiai kalba lenkų-rusų-lietuvių kalbų mišiniu, neturi aiškios tautinės tapatybės, bet labai aptakiai ir neapibrėžtai vadina save lenkais, galima sakyti, kad tuteišiai yra ne iki galo susiformavę lenkai. Todėl šiuo atveju Lietuvos lenko tapatybė neblogai išspręstų tuteišių socialinės ir politinės integracijos klausimą. Ji aiškiai identifikuojasi su Lietuvos valstybe, tačiau kartu leidžia tuteišiams išlaikyti savo kultūrinį išskirtinumą.

Tačiau iškyla kitas klausimas: ar Lietuvos politinis ir intelektualinis elitas yra drąsus ir pajėgus skatinti tuteišius tapti normaliai susiformavusiais Lietuvos lenkais? Ar gali pasiūlyti šiems žmonėms kitokį būdą, kuriuo jie galėtų save identifikuoti su Lietuva ir išlaikyti kultūrinį išskirtinumą? Į šiuos klausimus privalės būti atsakyta. Jei to neįvyks, tarp tuteišių ir toliau įsitvirtins rusiško pasaulio vertybės, kurios Lietuvai nežada nieko gero.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"