TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Apie valstybės vaidmenį

2010 08 18 0:00

Net globalizacijos laikotarpiu skelbti nacionalinės valstybės laidotuves dar ne laikas. Nacionalinės valstybės toli gražu nėra praeities atgyvena ir nepraranda savo reikšmės. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar jos atkakliai, dažnai nesiskaitydamos su priemonėmis, gina savo interesus. Tie interesai šiuo metu yra ne tik kariniai, bet ir informaciniai, kultūriniai, o visų pirma - ekonominiai.

Graikijos vyriausybė, nepaisydama triukšmingų visuomenės protestų, priėmė drastišką 30 mlrd. eurų taupymo planą. Įvertinusios šį planą ES valstybės, visų pirma Vokietija ir Prancūzija, suteikė Graikijai paskolą. Jų motyvai buvo ne vien altruistiški: Vokietijos bankai, į Graikijos valstybės obligacijas investavę apie 45 mlrd. eurų, prarastų tuos pinigus Graikijai bankrutavus.

Negana to, paaiškėjo dar vienas įdomus faktas - Vokietija ir Prancūzija privertė Graikiją pirkti ginkluotės. Per patį krizės įkarštį Graikija įsigijo iš Vokietijos du povandeninius laivus už 1,3 mlrd. eurų, o iš Prancūzijos - 6 fregatas už 2,5 mlrd. eurų. Tuo pat metu Vokietijos ir Prancūzijos vadovai kritikavo Graikijos vyriausybės išlaidumą, reikalavo veržtis diržus ir gyventi pagal išgales. Čia reikėtų tik pažymėti, kad Graikija ir be šių brangių pirkinių buvo puikiai apsiginklavusi šalis. Jos ministro pirmininko pavaduotojas Teodoras Pangalosas neseniai pareiškė, jog vyriausybė buvo priversta sudaryti sandorius prieš savo valią.

Pavydžiu Tomui Venclovai, matančiam Vakarų civilizaciją kaip didžiulę ir šviesią skepticizmo, laisvo mąstymo, tradicinių vertybių kritikos, globalizmo erdvę, kurioje "nugalėjo" atitinkamos vertybės. Man regis, autentiškesnę Vakarų civilizacijos istoriją pamatytume, jei ją vertintume kaip nuolatinės karinės ir ekonominės agresijos, karų, naikinimo, žmogaus orumo pamynimo istoriją. Žinoma, atskiri sokratai turėjo galimybę kurstyti išminties židinį, bet ar tai apsaugojo, pavyzdžiui, nuo konkistadorų nusikaltimų, nuo kolonializmo ir daugybės tautų pavergimo, nuo kruvinų karų, nuo koncentracijos stovyklų (kurias, beje, praėjusio amžiaus pradžioje Pietų Afrikoje pirmieji įkūrė britai ir ten išžudė kelias dešimtis tūkstančių būrų moterų bei vaikų)?

Be abejo, po Antrojo pasaulinio karo daug kas smarkiai pasikeitė, tačiau tolerancijos svarstyklių lėkštelė dar toli gražu neatsveria kitos, ant kurios - per amžius susikaupę anksčiau išvardyti dalykai. Juo labiau kad tie patys procesai tęsiami, tik kitomis priemonėmis.

JAV kariuomenė traukiasi iš Irako, bet lieka neatsakyta, kaip šis karas galėjo kilti. Trys pagrindiniai motyvai jį pradėti pasirodė esantys klaidingi. Svarbiausia, buvo atskleista, kaip iš tikrųjų veikia žiniasklaidos priemonės JAV ir kad iš tikrųjų įmanoma net šioje demokratinėje valstybėje paveikti ir valdyti visuomenės nuomonę. 2003-iaisiais visi sokratai arba prikando liežuvį, arba jų balsas liko neišgirstas.

Valstybių interesai, kuriuos dažnai kursto stambios korporacijos, visame pasaulyje ginami labai aktyviai, nesiskaitant su priemonėmis, ir jie gali būti gana atgrasūs. Valstybės, tarp jų ir demokratinės, naudojasi nerašytais mechanizmais, pradedant švietimu, žiniasklaida, politikų retorika, kurie užtikrina tų interesų gynimą ir įtvirtinimą. Visuomeniškai reikšmingas laisvas mąstymas turi savo ribas, griovimas nėra pakenčiamas - taip buvo anksčiau, taip esama dabar. Nesakau, ar tai geras, ar blogas dalykas. Tiesiog matau tai visur, taip pat ir Vakarų valstybėse, iš kurių lyg ir raginama imti pavyzdį.

Šis straipsnis rašomas laiku, kai iš Lietuvos kiekvieną mėnesį išvažiuoja apie 11 tūkst. žmonių, daugiausia jaunimo. Šio išvykimo priežastys - ne vien ekonominės. Itin didelis vaidmuo čia tenka vertybių krizei: nematoma prasmės gyventi Lietuvoje. Skambūs intelektualiniai išvedžiojimai, neatsižvelgiantys į šią realybę, nelabai turi prasmės.

Grįžkime prie T.Venclovos minčių. Jis sako, kad tautybė šiais laikais tampa laisvai pasirenkama, kad svarbiausias valstybės tikslas yra gerovė. Rezultatas: tiesiog pasirenki tautybę, kuri garantuoja didesnę ekonominę gerovę, ir baigtas kriukis. Bet juk taip dabar Lietuvoje ir vyksta. Todėl neaišku, iš kur kyla T.Venclovos straipsnio susirūpinimas ir poleminė dvasia.

Galima pavadinti valstybės stiprinimą jos fetišizavimu, tačiau toks fetišizavimas būtinas ir reikalingas, kitaip būsime sutraiškyti tų, kurie žaidžia pagal kitas taisykles. Bent jau tikra yra tai, kad valstybė - tikrai ne vien lesykla, ne vien gerovės užtikrinimo priemonė, kaip apibrėžia gerbiamas poetas. Antraip latviams jau reikėtų mąstyti apie prisijungimą prie Rusijos, nes tos šalies bendrasis vidaus produktas šiandien didesnis - o artimoje ateityje šis argumentas galbūt turėtų veikti ir mus. Valstybė geriausiai išreiškia mūsų kultūrinius, tautinius interesus, suteikia prasmę gyventi. Kita vertus, reikia sutikti, kad lietuvių tauta dabar turi formuotis kitais, pilietybės, pagrindais, atsisakant kilmės ar kraujo akcentų. Tačiau problemos, manau, nėra, nes didelei daliai tautiečių, ypač jaunesniosios kartos, tai suprantama ir priimtina.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"