TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Apie vandens patranką ir kitus mūsų sutelktumo demonus

2009 12 03 0:00

Viešieji asmenys prakalbo apie ketinimą pirkti (skolintis) vandens patranką kaip įrankį, kuris skirtas atvėsinti įkaitintas galvas ir įsismarkavusias rankas. Kas žino, gal ji ir pagelbės gerokai sunerimusioms teisėtvarkos struktūroms.

Tačiau nei patrankai, nei struktūrai, kuri, reikia tikėtis, valdys ją teisėtai, nelemta nei per colį pakylėti tarpusavio supratimo, įsiklausymo ir dialogo lygio Lietuvoje. Nelemta, kaip ir peteliškės amžiaus "dialogo su Lietuva" (berods, šių metų sausio mėnesį) ir pastarajai "nacionalinio susitarimo" akcijai.

Santarvės byloje, kurią rinkimų išvakarėse taip entuziastingai varto tautos ir valdžios atstovai bei pretendentai jais tapti, reikia ieškoti siūlo galo ir po to kantriai, kryptingai irtis link tų išteklių, kurie nei šaudo, nei draudžia, nei pučia vienybės ar prisikėlimo miglas, o visų pirma atveria erdvę piliečių, organizacijų, visų sistemų tarpusavio bendradarbiavimui ir pasitikėjimui.

Šiandien siūlo gija veda į rėžiančiai akivaizdžius ir jau ne šimtus, o tūkstančius kartų apraudotus reiškinius. Tai - nepasitikėjimas, susipriešinimas, destrukcija, pažeista pusiausvyra tarp pagrindinių socialinių žaidėjų galimybių ir galių, o pasekmė - menkas valstybės, savavaldžių institucijų, dalies verslo įmonių funkcionalumas.

Jei būtų kitaip - argi mūsų maža valstybė būtų per porą metų pavirtusi iš "Baltijos tigro" į apgailėtiną apšepusį, erkių nukamuotą kuiną?

Kodėl nesimezga dialogas ir abipusiškumas?

Valstybinei organizacijai reikia gero komandinio žaidimo lygiai taip pat, kaip ir "Žalgiriui".

Pažiūrėjus aplinkui, viskas tarsi taip ir yra. Bet štai rašo apie valdininkų interesantus menkinantį elgesį, apie buldozerinius valdiškus sprendimus nesiskaitant su viešąja nuomone, apie valdžios vengimą konsultuotis su visuomene, apie žinybų tarpusavio karus. Ar ne čia toji bendradarbiavimo ir pasitikėjimo siūlo pradžia? Valstybės politinės institucijos, socialinės sistemos centrai ir tinklai funkcionuoja "kaip Europoje", apsukos ir apkrovos tarsi ir yra, o gyvenimo kokybės, žmonių pasitikėjimo rytojumi ir laimės indeksai menki, prilygstantys kokiai nors bananų respublikai.

Didžiausia kliūtis deryboms plėstis Lietuvos viešajame gyvenime buvo ir, ko gero, tebelieka nelygi partnerystė tarp svarbiausių socialinių subjektų - darbdavių ir darbuotojų; viešųjų paslaugų institucijų ir jų vartotojų (pavienių piliečių ir piliečių grupių).

Stipresnė šalis (darbdaviai, valdiškos įstaigos) vis dar beatodairiškai primeta savo valią silpnesnei. Tokiam elgesiui turi įtakos paveldėtas iš "prichvatizavimo" laikų laimėtojų ir pralaimėjusiųjų kompleksas. Tariamas laimėtojas įsivaizduoja turįs teisę kurti palankias sau žaidimo taisykles ir priversti visus kitus jų paisyti. Pažeidęs socialinę pusiausvyrą, jis lieka be savo naujųjų laikų knechtų - jie arba pradeda imituoti "taikų sambūvį", arba migruoja, arba įvairiausiais būdais protestuoja - dažniausiai destruktyviai (langų daužymas, nusikalstomos gaujos, pilietinis cinizmas).

Nusistovėjusių socialinių sąveikų vienpusiškumui menką įtaką daro įstatymai, kurie turėtų visokeriopai skatinti socialinių partnerių bendradarbiavimą ir jų interesų derinimą ginčytinais atvejais. Teisynų straipsniai dėl ginčų nagrinėjimo, organizacijos ir kliento santykių, viešųjų pirkimų, sąžiningos konkurencijos nebeveikia arba nepakankamai veiksmingi, kad įsigaliotų bendradarbiavimo principai.

Vis dar stebime įstatymų ar kitų norminių aktų priėmimą "todėl, kad to laukia Briuselis". Pataikūniškumo pavyzdys - kai Lietuva pirmoji, taip sakant užmerktomis akimis, ratifikavo sutartį dėl Europos Konstitucijos, kuri vėliau kitų dviejų valstybių buvo atmesta ir šitaip sustabdyta. Problema - ne Briuselio direktyvos, kurios neabejotinai svarbios ir reikalingos Europai. Problema - negebėjimas užtikrinti pritaikyto mūsų sąlygoms įstatymo vykdymo.

Tačiau tos, jau primirštos, pamokos nepakako. Naujausias imitacinio teisingumo pavyzdys - įstatymas, numatantis taikinamąjį tarpininkavimą civiliniuose ir komerciniuose ginčuose, buvo priimtas Seimo 2008 metais. Šis aktas pritaikė nacionaliniam teisingumui kiek anksčiau priimtą analogišką Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą.

Čia verta skirti keletą žodžių jo aktualumui ir galimai įtakai mūsų kasdienių santykių atmosferai. Kitose šalyse galiojanti konfliktų sprendimo praktika rodo, kad taikinamasis tarpininkavimas yra ekonomiškai efektyvus ir greitas neteisminis ginčų sprendimo būdas. Skirtingai nuo teisminio bylinėjimosi, tarpininkavimas paprastai ne blogina, o gerina ginčo šalių santykius. Jos pačios, dalyvaujant neutraliam tarpininkui ieško ir dažniausiai randa optimalų ginčo sprendimą. Savanoriškumo ir konfidencialumo taisyklė leidžia sukurti tokią pozityvią ir saugią aplinką ginčo dalyviams, kuri nepasiekiama kitais ginčų nagrinėjimo būdais. Rašytinį susitarimą šalys turi galimybę užregistruoti teisme kaip privalomai vykdomą ir tai prilygina jį teismo sprendimui.

Atrodytų, kad mūsų pavargusiai nuo įvairiausių kovų ir įtampų visuomenei tokios praktikos skatinimas būtų našesnis nei dešimt nacionalinių susitarimų. Kiek kartų dabartinis ir buvusieji teisingumo ministrai virkdė visuomenę samprotavimais apie perkrautus bylomis teismus, ilgus bylinėjimosi maratonus, kurie didina įtampas visuomenėje! Taikinamasis tarpininkavimas, kaip rodo užsienio šalių praktika, tikrai palengvina teismų veiklą.

Tad, pone teisingumo ministre, parenkite, kaip minėtas įstatymas įpareigoja, tarpininkavimo ginčuose valstybinio rėmimo priemones, numatykite išteklius - ir pirmyn. Beje, tai turėjo būti padaryta iki šių metų birželio.

Tačiau Teisingumo ministerija parengė dviejų minėto įstatymo straipsnių pakeitimo projektą, ir atidėjo įstatymo vykdymą metams, o Seimas tai įtvirtino.

Taigi, bendrapiliečiai, jei patekote į konfliktą, tai arba kantriai laukite prie teismo durų, arba ieškokite tarpininko, tarkime, kad ir Lenkijoje, kur seniai veikia profesionalių tarpininkų asociacijos.

Daug ginčų sukėlė Valstybinė šeimos politikos koncepcija. Vieniems ji atrodo krikščioniško davatkiškumo, kitiems aukščiausiu moralės masteliu. Bet štai esminis šeimos sveikatingumo aspektas netapo viešų aptarimų objektu. Tai - šeiminių konfliktų ir krizių problema. Tiesa, ji minima koncepcijoje. Konstatuojamas akivaizdus faktas, kad stinga institucijų, vykdančių ir koordinuojančių socialinės, pedagoginės ir psichologinės paramos šeimai veiklą.

Įdomu būtų sužinoti, ar kada nors atsiras šeimos santykių tarpininkavimo ir konsultavimo tarnyba, kuri, kaip rodo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atlikto šeimos tyrimo išvados, yra ženklios dalies apklaustų žmonių laukiama (2008 metais atliktas tyrimas "Šeimos instituto stiprinimas: poreikiai ir galimybės")?

Dabar gi, mielieji bendrapiliečiai, kol tokios tarnybos nėra, naudokitės "uabo" "Greitos ir pigios skyrybos" paslaugomis. Šios kontoros vadybininkai savo reklamai puikiai pasinaudojo šeiminių negandų prislėgtų žmonių baime ir įgūdžių stoka patiems tartis ir ieškoti sprendimų. "Mes vieninteliai Europoje, o gal ir pasaulyje... Mes pasiekėme pasaulio skyrybų rekordą..." - taip reklamuoja save vilnietiškas skyrybų "uabas".

Vakarietiškoje šeiminių konfliktų sprendimo kultūroje yra institucijų, kurios, reikalui esant, palengvina ir skyrybų procesą, tačiau jų specializacija - tarpininkauti šeimos konfliktuose, padėti šeimos nariams suvokti problemos esmę ir rasti vienokius ar kitokius sprendimus. Tokios įstaigos paprastai vadinamos šeiminių santykių mediacijos vardu. Jos padeda suinteresuotoms šalims susitarti (jei nėra kito sprendimo - ir dėl skyrybų eigos), bet nelaiko svarbiausiu prioritetu daryti verslą iš žmonių nesėkmių.

Šis sugretinimas akivaizdžiai parodo, koks nuotolis tarp konfliktų sprendimo kultūrų Lietuvoje ir Vakarų Europoje arba Šiaurės Amerikoje.

Dialogo ir taikinimo valstybinė sistema

Galima hipotetiškai teigti, kad jeigu Lietuvoje veiktų bent pora šimtų profesionaliai parengtų konfliktų analizės ir valdymo ekspertų, visuomenės susitelkimo ir konsolidacijos laipsnis būtų bent jau ne blogesnis nei, tarkime, Airijoje.

Pridurkime dar dvi būtinas ir realiai įgyvendinamas sąlygas: jeigu savivaldos ir viešojo administravimo institucijos būtų įpareigotos aktyviau užsiimti konfliktų visuomenėje prevencija ir jeigu taikinimui ir susitaikymui daugiau dėmesio skirtų mokymo įstaigos bei žiniasklaida.

Pakanka įvesti internete paieškos žodį "mediation" arba "conflict resolution", kad įsitikintume, kokiais plačiais masteliais veikiama pasaulyje aplink mus - nuo teorinio lygmens iki bendruomeninių taikinimo centrų. JAV ir Kanados, apskritai angliškai kalbančiose šalyse funkcionuoja įvairiapusė daugiapakopė konfliktų valdymo ir taikinimo sistema. Europos Sąjungos teisingumo sistema ir projektų rėmimo politika taip pat atsukta į konfliktų ir krizių valdymą, aukštus derybų kultūros standartus.

Reikalingas ne tik nukištas į valdiškus stalčius tarpininkavimo įstatymas, bet ir visuomenės švietimo programos, skirtos ugdyti bendravimo ir bendradarbiavimo kultūrą organizacijose ir bendruomenėse. Reikalingas kur kas padoriau ir profesionaliau veikiantis per konfliktus valdininkų korpusas. Ypač žemutinėje grandyje. Reikalingos valstybės, savivaldybių ir teisėsaugos institucijų remiamos taikinamojo tarpininkavimo tarnybos.

Bet kuri visuomenė išgyvena daugybę įvairiausių konfliktų. Jie gali nešti gėrį arba blogį, priklausomai nuo to, kaip jie yra sprendžiami ir suvaldomi. Suvaldomi konfliktai atneša permainas, atsinaujinimą ir, kas svarbiausia, stiprina socialinį solidarumą, nevaldomi - demoralizuoja visuomenę, pakerta jos socialinį sveikatingumą.

Daugelį metų dirbant konfliktų sprendimo srityje tenka stebėtis, kaip vangiai mūsų valstybėje rūpinamasi nacionalinės konfliktų valdymo sistemos formavimu, kurią sudaro tam tikri įstatymai, specialios administracinės procedūros, specializuotos institucijos bei konfliktų sprendimo srities specialistai, kurių paskirtis - kurti palankią aplinką konfliktų prevencijai ir sprendimui.

Iki šios dienos taikinimo potencialą mūsų valstybėje sudaro:

- minėtas bet de facto neveikiantis taikinamojo tarpininkavimo įstatymas;

- keletas valstybinių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų, kurios rūpinasi santykių viešojoje erdvėje kokybe ir socialiai pažeidžiamų grupių teisėmis - lygių galimybių kontrolė, vartotojų, vaiko ir kitų teisių apsauga, darbo inspekcija, trišalė komisija ir dar šis bei tas;

- vieno langelio aptarnavimą (dar toli gražu neįgavusį norimos kokybės, ypač mažesnių miestų ir rajonų valdžios citadelėse);

- šiokį tokį viešų konsultacijų patyrimą, kurios, beje, pagal įstatymą tam tikrose situacijose privalomos, bet neretai tiesiog ignoruojamos arba tik imituojamos.

Reikalingas ilgas ir kryptingas visuomenės kultūrinimo darbas, kaip kiekvienam mūsų sugyventi ir bendradarbiauti su kitais sprendžiant problemas ir sunkumus, kurių mažiau nei šiandien tikrai nebus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"