TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Apie viešą kalbėjimą ir ne tik

2007 10 06 0:00

Aktyvesnioji mūsų visuomenės dalis vis dažniau ima kalbėti viešai. Esame ne oratorių tauta, bet gyvenimas verčia reikštis, įtaką daro ne visada pagirtini pavyzdžiai, įpročiai, išgirsti naujadarai, vertiniai. Kalba - gyvas organizmas. Kalbininkai nuolat pamoko, bet pripratimas yra antras prigimimas. Egzistuoja ir kalbos kultūra, kaip svarbi visos kultūros dalis, kalbos etika, jų poreikis, išeinantis už kasdienio kalbininkų akiračio.

Kalbos etikai neretai kenkia beprasmiai intarpai, kalbos tarša. Jau prieš 20-30 ar daugiau metų man keistoka būdavo girdėti liepiamąjį "žinok", "žinokit". Taip sakyti ėmė net mokytojos, dabar - ir sekretorės. Mano vaikystėje, prieš karą, taip nebuvo sakoma. To nemoko ir mūsų grožinė literatūra. Studentas, paklaustas, kodėl pavėlavo, "pasiteisino": "Dėstytojau, žinokit - pavėlavau!" Oponentus paprašius šį kreipinį išversti į kokią užsienio kalbą, jie tik kreivai šyptelėdavo. Išties taip stačiokiškai jokioje tautoje nesikreipiama.

Ekrane nušvinta "Spaudos klubas". Svečiuojasi prezidentas arba aukštas užsienio svečias. Kreipiamasi: "Sakykit..." Ką jau kalbėti apie Seimo narius, žurnalistus ir kitus viešai kalbančiuosius. Pavasarį buvo spausdinami pagarsėjusio tyrimo apklausiamieji pokalbiai. Iš daugelio tik vienas (!) asmuo kreipėsi: "Prašau pasakyti..."

Lietuvių (ir kitų tautų) dvasinė nuostata liudija subtilias kalbinio bendravimo formas. Didysis pasaulio filosofas I.Kantas, bendraudamas su paprastais Vakarų Lietuvos, Rytprūsių valstiečiais būrais, žavėjosi jų bendravimo kultūra, dvasinio pasaulio skaidrumu, meile tiesai, taip pat ir savigarba. Žymiuosius Vokietijos humanistus stebino lietuvių valstiečių paslaugumo, prielankumo formos, vartotos tarpusavyje ir su svečiais, tautosakos, dainų išskirtinis meniškumas, lyrizmas. Deja, tai buvo seniai, tos mūsų gentys seniai išnykusios, išnaikintos.

Toks tauraus elgesio su pašnekovu būdas, tradicija išlieka tarp mūsų vyriausiųjų, senolių. Viešumoje ima vyrauti energingo, aktyvaus, kartais agresyvaus, arba pašaipaus, ir tokiu būdu įtaigesnio pašnekovo stilius. Gindamasis jis puola. Tą matome net aukščiausioje politikoje (ne anglų). Taip nepastebimai, iš lėto visuomenėje, ypač tarp jaunimo, vyksta turbūt dvasiniai pokyčiai. Kalba - tai dvasios veidrodis. Jautrus ir trapus. Tarsi priverstinai atsisakydami senosios tradicijos chaotiškai slystame į baugią ateities nežinią.

Tai buvo JAV prezidento J.Kennedy žuvimo 40-ųjų metinių dienomis, 2003 metų rudenį. Per Žinių radiją ta proga kalbėjusi Pedagoginio universiteto istorijos docentė (!), - todėl ir įsidėmėjau, - pasakė: "Tada buvau pakankamai jauna, kad suprasčiau, kas įvyko." Žodis "pakankamai" kaip užkratas tiek teigimo, tiek neigimo atvejais paplitęs mūsų Seimo narių, radijo laidų vedėjų, įvairių pramogautojų ir, deja, kai kurių mokslo žmonių lūpose. "Mūsų rinka pakankamai maža", "gimstamumas pakankamai mažas", "uždarbiai pakankamai maži", "žemės rinka - pakankama".

Lietuvių kalbos žodynas žodį "pakankamas, -a" aiškina kaip "atitinkantis reikalavimus, užtenkamas". Juk yra daug šios sąvokos sinonimų, arba net tikslesnių, vaizdesnių: "užtektinai", "ganėtinai", "į valias", "daug/mažai", "gerokai", "gausiai" ir pan. Imame ieškoti logikos: "pakankamai daug - pakankamai mažai". Ar tai antitezės, ar tik žodžių žaidimas, kalbėjimo maniera, o gal defektas? Kalbant Amerikos lietuviams tokios "puošmenos" neišgirsime. Jos nėra ir redaguotose informacijose. Vadinasi, ji beveik nereikalinga, nebūtina.

Jaunimo žodynas keičiasi, aštrėja kartu su keiksmažodžiais ir, deja, - net žudynėmis. Gal tampame nesišypsančia, paniurusia, pikta tauta? Tie bruožai, net užgaulūs gestai atsiskleidžia "kelių karuose", kur pasireiškia barbarų prigimtis, agresyvumas. Tai ne kelių taisyklių nežinojimas ar ignoravimas. Tai kraujas, pavirtęs motorizuotu adrenalinu, ima žudyti.

Pilkosios visuomenės nekultūringumą, neraštingumą atspindi internetas.

Šalia žodinių žaidimų mūsų negausioje aktyvesnėje visuomenėje, pramogų versle, kai kam atkakliai siekiant, atsirado ir aršesnių žodžių, užgaulių antraščių, skandalų trauka ir šiurkštesnis stilius. Taip siekiama sudominti. Jis grįžtamai ir pastebimai ėmė veikti visuomenę, ypač jaunimą. Gaila, kad tokie gatvės "perlai" neretai pasirodo misiją atliekančioje žiniasklaidoje.

Nepriimtina, kai laikraštyje pigiai ir banaliai kartojantis, nepaisant ploto, užgaunamas skaitytojas. Visuomenė, sumokėdama už spaudinį, pagrįstai tikisi rimtos ir kultūringa kalba reiškiamos informacijos. Juk tiek dar yra blogio ir tikrų problemų mūsų jaunoje valstybėje, visuomenėje.

Kalbos, elgesio kultūros dera mokyti iš mažens, šeimoje, mokykloje, neužmirštant ir savęs. Tai sudėtinė daugelio dalykų dalis. Ar matome, į ką ir kaip skaudžiai dabar visa tai išvirsta?

Prof. Juozas BURNEIKA

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"